Aidas Užkuraitis
Karas Ukrainoje vyksta už Lietuvos sienų, tačiau vis daugiau saugumo ekspertų perspėja, kad Rusijos konfrontacija su Vakarais jau seniai neapsiriboja fronto linija. Kibernetinės atakos, dezinformacija, sabotažas ir įvairios diversijos Europoje verčia iš naujo įvertinti, ką šiandien apskritai reiškia žodis „karas“.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „LRT forumas“ nuskambėjo ypač griežtas vertinimas. Gynybos ekspertas Giedrimas Jeglinskas pareiškė, kad įvairių incidentų Europoje nebereikėtų vertinti kaip tarpusavyje nesusijusių pavienių atvejų.
„Europa jau yra tame kare“, – teigė jis, pridurdamas dar stipresnius žodžius: „Esame karo centre.“
Tačiau ekspertai įvardijo ir kitą problemą, kuri gali būti ne mažiau svarbi už pačias atakas. Jų vertinimu, Rusija supranta, kad NATO pirmiausia siekia deeskaluoti situaciją, todėl gali mėginti tikrinti, kiek toli jai leidžiama nueiti nesulaukiant griežtesnio atsako.
Diversijos nebelaikomos pavieniais incidentais
G. Jeglinskas pabrėžė, kad apie Rusijos keliamą hibridinę grėsmę Lietuvos ir NATO žvalgybos institucijos kalba jau ne vienus metus.
Tačiau dabar, jo vertinimu, tokių veiksmų intensyvumas didėja.
Ekspertas tai sieja ir su situacija Ukrainoje. Jo teigimu, Rusija, nepasiekdama norimų rezultatų kare, gali būti suinteresuota kelti sumaištį Ukrainą remiančiose Europos valstybėse.
Tokiam spaudimui nebūtinai reikalingos įprastos karinės pajėgos. Gali būti pasitelkiamos kibernetinės atakos, informacinės operacijos, sabotažas ir kitos priemonės, kurių kilmę kartais sudėtinga iš karto įrodyti.
Būtent dėl to ekspertas siūlo atsargiai vartoti net terminą „hibridinis karas“. Jo vertinimu, konfrontacija jau vyksta, tik naudojamos kitokios priemonės nei tradiciniame fronte.
Vokietijoje įvykęs incidentas sukėlė rimtų klausimų
Atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas atkreipė dėmesį į Vokietijoje fiksuojamus incidentus.
LRT laidoje buvo aptartas rugpjūčio 4 dienos įvykis Leipcigo/Halės oro uoste, kur netoli Ukrainos krovininių orlaivių buvo aptiktas sprogmenimis pakrautas dronas.
Vokietijos institucijos dėl šio incidento atsakomybę priskyrė Rusijai.
G. Bagdonas atkreipė dėmesį, kad tai nėra vienintelis atvejis – Vokietijos institucijos skaičiuoja šimtus galimų su Rusija siejamų diversinių veiksmų.
Tačiau ekspertas pabrėžė, kad problema neapsiriboja Vokietija.
Panašaus pobūdžio grėsmės aktualios ir kitoms Europos valstybėms, įskaitant Lietuvą.
Kodėl Rusijai tai gali būti naudinga?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė atkreipė dėmesį į vieną svarbiausių tokių veiksmų tikslų – visuomenės pasitikėjimą.
Jos vertinimu, Rusijai trukdo du esminiai dalykai: Europos parama Ukrainai ir Vakarų valstybių vienybė.
Todėl vienas būdų silpninti Ukrainos pozicijas – mėginti ardyti tą vienybę iš vidaus.
Tam nebūtina tiesiogiai pulti NATO valstybės.
Pakanka stiprinti politinę įtampą, didinti visuomenės susiskaldymą, skatinti nepasitikėjimą institucijomis ir suteikti daugiau erdvės radikalioms politinėms jėgoms.
M. Šešelgytė pabrėžė, kad būtent pasitikėjimas institucijomis tampa vienu svarbiausių valstybės atsparumo elementų.
Jeigu visuomenė nebetiki savo institucijomis, valstybė tampa gerokai pažeidžiamesnė.
NATO problema – Rusija žino, kaip Aljansas reaguoja
Diskusijoje nuskambėjo ir nepatogi mintis apie NATO elgesį.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas teigė, kad NATO yra gynybinis aljansas, todėl į įvairias provokacijas pirmiausia reaguoja siekdamas išvengti eskalacijos.
Jo vertinimu, Maskva tai puikiai supranta.
Todėl gali būti kuriamos situacijos, kurios artėja prie NATO 5-ojo straipsnio ribos, tačiau sąmoningai jos neperžengia.
Tokiu būdu tikrinama Aljanso reakcija.
Jeigu po vieno incidento atsakas būna ribotas, gali atsirasti erdvės kitam žingsniui.
L. Kasčiūnas mano, kad tai ilgainiui gali būti naudojama ir siekiant kompromituoti NATO – visuomenėse keliant klausimą, ar Aljansas iš tiesų sugeba apginti savo nares.
„Mes esame ne proaktyvūs, o reaktyvūs“
G. Bagdonas problemą apibūdino dar paprasčiau: Vakarai dažniausiai reaguoja jau po įvykio.
Jo teigimu, Rusija turi daug skirtingų priemonių spausti NATO šalis, o Aljansas ir Europos valstybės dažnai veikia reaktyviai.
G. Jeglinskas taip pat pabrėžė, kad gynybai nepakanka vien laukti galimos atakos.
Jo vertinimu, veiksminga atgrasymo strategija turi priversti potencialų agresorių suprasti, kad už veiksmus bus sumokėta reali kaina.
Tai nereiškia, kad į kiekvieną incidentą turi būti atsakoma identiška priemone. Ekspertų diskusijoje kalbėta apie platesnį politinių, ekonominių ir kitų atsakomųjų priemonių arsenalą.
Europoje nėra vienodo požiūrio į Rusiją
Čia atsiranda dar viena problema.
Lietuvai, Latvijai, Estijai, Suomijai ar Lenkijai Rusijos keliama grėsmė yra geografiškai labai arti.
Vakarų ir Pietų Europos valstybėse situacija gali būti vertinama kitaip.
M. Šešelgytė atkreipė dėmesį, kad kuo valstybė yra toliau nuo Rusijos ir Baltarusijos sienų, tuo sudėtingiau pasiekti vienodą grėsmės suvokimą.
Todėl priimti bendrą europinį atsaką nėra paprasta.
Vienos valstybės gali reikalauti griežtesnių priemonių, o kitos – baimintis, kad jos tik padidins įtampą.
Maskvai tokie nesutarimai gali būti naudingi.
Lietuvoje įvardijo ir praktines problemas
Diskusijoje dalyvavęs krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas pabrėžė, kad vienas svarbiausių Lietuvos prioritetų yra oro gynyba.
Tačiau jis įvardijo problemą, kuri karo grėsmės kontekste skamba gana kasdieniškai – viešųjų pirkimų greitį.
ES ir Lietuvos teisės aktai numato griežtas pirkimų procedūras, kurios turi užtikrinti skaidrumą, tačiau kartu gali ilginti procesus.
Vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas atkreipė dėmesį į kitą silpną vietą – informacijos apsikeitimo tarp institucijų greitį.
Pasak jo, kovojant su hibridinėmis grėsmėmis valstybės dažnai yra paliktos veikti atskirai.
Ar Europa turėtų atsakyti griežčiau?
Būtent šis klausimas tapo viena pagrindinių diskusijos temų.
Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad ilgą laiką dominavusi deeskalavimo kultūra dabartinėmis aplinkybėmis gali nebeveikti taip, kaip tikėtasi.
Jeigu agresyvius veiksmus vykdanti valstybė mato, kad atsakas nuolat apsiriboja pasmerkimu, tai gali būti suprasta kaip galimybė tęsti spaudimą.
Tačiau atsakas nebūtinai turi reikšti karinę konfrontaciją.
Diskusijoje minėtos ekonominės sankcijos, finansiniai instrumentai, Rusijos šešėlinio laivyno ribojimas ir kitos spaudimo priemonės.
Pagrindinė mintis – potencialiam agresoriui turi būti aišku, kad kiekvienas priešiškas veiksmas turės pasekmių.
Lietuvai svarbiausia nepanikuoti
Griežta frazė „esame karo centre“ gali skambėti bauginančiai, tačiau ją būtina suprasti kontekste.
Ekspertai nekalbėjo apie tai, kad Rusijos kariuomenė pradėjo konvencinį karą prieš Lietuvą ar kad NATO 5-asis straipsnis jau aktyvuotas.
Kalbama apie platesnę konfrontaciją, kurioje naudojamos priemonės, leidžiančios daryti žalą neperžengiant tradicinio karo ribos.
Ir būtent tai gali būti didžiausias iššūkis.
Kai priešas aiškiai matomas fronte, valstybė žino, kaip reaguoti. Kai vienu metu susiduriama su kibernetine ataka, dezinformacija, neaiškios kilmės incidentu ar galimu sabotažu, atsakomybės nustatymas ir tinkamo atsako pasirinkimas tampa daug sudėtingesnis.
Todėl svarbiausia LRT diskusijoje nuskambėjusi žinia nėra ta, kad rytoj prasidės karas. Ekspertų perspėjimas kitoks – dalis konfrontacijos jau vyksta dabar, o didžiausias klausimas yra tai, ar Europa sugebės laiku pakeisti savo reakciją.
