Du vaikus Gabrielė pagimdė per anksti: neturiu nuotraukų iš ligoninės, buvo baisu fiksuoti akimirkas

Gabrieliaus atėjimas į pasaulį buvo ilgai lauktas ir kupinas nerimo. Gabrielės nėštumą visus mėnesius lydėjo sunki toksikozė, kuri tęsėsi iki pat gimdymo, o taip pat – nuolatinė persileidimo, vėliau – priešlaikinio gimdymo rizika. Kol galiausiai, 34-ąją nėštumo savaitę gimė 2300 gramų svorio ir 46 centimetrų ūgio berniukas, rašoma pranešime spaudai.

„Jis kvėpavo pats, valgė pats. Tiesiog buvo labai trapus“, – prisimena mama.

Pirmieji mėnesiai namuose buvo lėti ir atidūs: nuolatinis svorio stebėjimas, sveikatos priežiūra, o vos trijų savaičių koreguoto amžiaus – operacija dėl išvaržos. Paaiškėjo, jog tai dažna, tačiau vis tiek bauginanti ankstukus aplankanti realybė, ypač berniukams.

Vis dėlto, nepaisant pirmųjų sveikatos iššūkių, Gabrielius kasdien augo, stiprėjo ir šiandien yra devynerių metų trečiokas – gyvas įrodymas, kad trapi pradžia dar nieko nereiškia.

Po penkerių metų šeimos gyvenime ankstyvas gimdymas pasikartojo. Šįkart – dar dramatiškiau.

Antrasis Gabrielės nėštumas buvo dar sudėtingesnis – vėl pasikartojo sunki toksikozė, pačioje nėštumo pradžioje mamai teko susidurti su tuomet siautėjusia COVID-19 infekcija bei praleisti ilgas dienas gulimame rėžime, tyliai mintyse prašant išnešioti naujagimį dar bent savaitę.

Taip pasiekus 27-ąją nėštumo savaitę gimė 1010 gramų svorio mergaitė Elija. Gimdymas buvo staigus, netikėtas ir iki šiol mamai atrodo tarsi sapnas.

„Keistas maudimas nugaroje, gydytojas, echoskopija… ir garsus šūksnis: „Staigiai į gimdyklą, 10 centimetrų!“ Po dviejų valandų Elija jau buvo inkubatoriuje“, – apie antrąjį gimdymą pasakoja Gabrielė.

Nuo tos akimirkos prasidėjo ilga kelionė Kauno klinikose. Du mėnesiai ligoninėje, nekrozinis enterokolitas, apnėjos, citomegalo virusas, alinanti kova dėl kiekvieno gurkšnio ir gebėjimo valgyti savarankiškai. Šešis mėnesius Gabrielė nusitraukinėjo pieną ir gyveno tyliame laukime, kol galiausiai Elija pradėjo žįsti iš krūties ir buvo žindoma iki trejų metų.

Ankstukų mama prisipažįsta, kad net ir po daugelio metų prisiminimai sugrįžta kartu su stipriomis emocijomis:

„Kartais gailiuosi, kad neturiu daug nuotraukų iš ligoninės, bet tuo metu buvo baisu fiksuoti akimirkas. Pirmosiomis savaitėmis galvoje sukosi tik viena mintis: „o jeigu neišgyvens…“. Nors abu gimdymai baigėsi laimingai, jausmas pamačius 1010 gramų kūdikį, apraizgytą įranga, yra išties gąsdinantis“, – sako ji.

Mama džiaugiasi, jog įveikusi visus iššūkius, šiandien Elija – smalsi, užsispyrusi, gyvybinga mergaitė, kupina stipraus charakterio ir noro pažinti pasaulį.

Prisiminusi pirmojo ankstuko gimimą, Gabrielė teigia gyvenusi nuolatiniame saugojime: sekė kiekvieną mažylio įkvėpimą, kiekvieną priaugtą gramą. Viskas buvo nauja, nepažįstama ir labai trapu.

Po penkerių metų, susidūrusi su priešlaikiniu gimdymu dar kartą, Gabrielė pasakoja, tarsi būtų buvusi jau kitu žmogumi:

„Skausmas ir baimė nebuvo mažesni, bet juose atsirado daugiau sąmoningumo. Atrodė, kad gyvenu tarp aparatų pypsėjimo, gydytojų žodžių ir savo pačios minčių, kurios dažnai bėgo į priekį greičiau nei drįsau jas suvaldyti. Buvo dienų, kai jėgų beveik nebuvo, kai laikė tik instinktas – saugoti, būti, neišeiti. Šį kartą šalia nerimo gyveno ir tikėjimas – ne stebuklais, o procesu. Mažais žingsniais. Viena diena po kitos“, – nelengvą laikotarpį prisimena ankstukų mama.

Gabrielė priduria, jog ypatingą vaidmenį jos ankstukų kelionėje atliko profesionalus ir empatiškas ligoninės personalas.

„Tikėjimas medikais buvo kertinis. Be jų nebūtų mūsų“, – tikina Gabrielė.

Paklausta, kas įkvėpė nepasiduoti neigiamiems jausmams, Gabrielė atsako, jog jėgų sėmėsi iš savo vaikų – jų tylos, atkaklaus noro gyventi, mažų pergalių, kurios kitiems galėjo atrodyti nereikšmingos.

„Vaikai buvo mano jėgų šaltinis, padėję man viską ištverti – juk jie pasikliovė manimi, tad aš negalėjau palūžti. Man padėjo meilė. Tokia, kuri neprašo būti stipria visada, bet leidžia pavargti ir vėl keltis“, – atvirauja mama.

Savo pasakojimu Gabrielė nori apkabinti visas ankstukų šeimas ir palinkėti kantrybės, tikėjimo ir ramybės.

„Tikrai – viskas bus gerai. Mano vaikai yra gyvas įrodymas, kokie stiprūs yra ankstukai ir kiek daug juose telpa noro gyventi“, – užbaigia savo pasakojimą mama.

Neseniai Delfi skelbė naujausias žinias ir apie mažiausią Lietuvoje gimusią mergaitę.

2019 m. Kauno klinikose gimė vos 22 gestacijos savaičių, 350 gramų sverianti mergaitė. Ji iki šiol yra mažiausias išgyvenęs naujagimis Lietuvoje. Šiandien Skaistei – šešeri, vis dėlto iššūkių jos gyvenime netrūksta, nedžiugina ir gydytojų prognozės. Mergaitės mama Sandra Delfi papasakojo, kuo visa šeima gyvena šiandien.

Anksčiau mažiausio Lietuvoje gimusio kūdikio mama Sandra Stegvilė pasakojo, kad pirmą kartą pamačius savo kūdikį buvo patirta itin daug baimės ir liūdesio, nes tą akimirką aplankė mintis, kad tokie vaikai neišgyvena.

„Dukrelė buvo labai maža, kone tilpo į delną, o jos blauzdelė buvo mano mažojo rankos piršto dydžio. Pirmomis dienomis jaučiau labai daug baimės, skausmo, savęs kaltinimų, gal kažką padariau ne taip. Mažylė gulėjo inkubatoriuje intensyviosios terapijos palatoje apkarstyta laidais, apklota specialiu apklotu, kad odelė neišsausėtų ir nesušaltų, todėl jos net gerai nesimatė“, – anksčiau kalbėjo Skaistės mama.

Šiandien šešiametė ir toliau kovoja už savo būvį – vos susirgus iš pirmo žvilgsnio įprastomis peršalimo ligomis vyksta į klinikas, neretai dienas tenka praleisti ligoninėje. Nepaisant to, mergaitė kaip reta guvi, judri, tad mamai kartais tenka ją pristabdyti, paprašyti prisėsti, pailsėti.

„Vasarą mes gyvename pakankamai neblogai, o vos prasidėjus rudeniui tam tikra prasme grįžtame į karantiną. Skaistei diagnozuota plautinė hipertenzija, prieš dvejus metus diagnozuotas ir širdies nepakankamumas – atšalus orams ją puola visos ligos, visi virusai. Pavyzdžiui, rugsėjo pirmas dvi savaites dukra ėjo į darželį, tada savaitę praleidom ligoninėje, kitą savaitę – namuose, gėrė antibiotikus. Tada dar tiek pat laiko pabuvome namuose, kad užtikrintai pasveiktų. Paskui viskas iš naujo – savaitė darželyje, tik šįkart jau penkios – namuose, – šešiametės realybę nupasakoja Sandra. – Viskas daugiau mažiau kaskart vyksta panašiai – iš pradžių kankina sloga, kosulys, paskui parodo kažkokį virusiuką. Bet silpniausia Skaistės vieta – plaučiai, ji negali kvėpuoti, prireikia papildomos deguonies.“

Jeigu dvi savaites pavyksta lankyti ugdymo įstaigą, sako mažiausio Lietuvoje gimusio vaiko mama, čia jau būna kone neįtikėtina. Bet tėvai žino, kad po jų neabejotinai ateis sunkesnės dienos. Sandra teigia, kad jų šeimos namuose stalčiai pilni vaistų, o kai atsargos baigiasi, skuba į vaistinę.