Tomas L.
„Išgyvenau košmarą“, – LRT.lt sako depresija sirgusi Ema Zenauskytė. Ji pasakoja, kad staigiai pablogėjusi būklė jai atrodė netikėta, tarsi iš giedro dangaus, tačiau gydytojų pagalba padėjo atsistoti ant kojų. Todėl Ema ir kitiems linki nebijoti kreiptis pagalbos: „Svarbu tuo patikėti ir žengti pirmąjį žingsnį.“
E. Zenauskytė pavasarį pajuto, kad jos psichologinė būklė ėmė prastėti. Tačiau savijauta dar labiau pablogėjo vasarą po atostogų grįžus į vieną iš kelių tuomečių darbų, tada ją stipriai paveikė kolegos žodžiai ir elgesys.
„Vienas žmogus mane taip stipriai palaužė, kad aš neatsilaikiau, (…) labai netolerantiškai pasielgė, (…) pasirinko netaktiškus žodžius. Tie lemtingi žodžiai mane pakirto labai stipriai. (…) Jaučiausi pažeminta, nuvertinta“, – LRT.lt pasakoja E. Zenauskytė.
Ema dalijasi spaudimą darbe jautusi ir anksčiau, tačiau į tai numodavusi ranka – manė, kad viskas praeis ir situacija pagerės. Tačiau tąkart savijauta pablogėjo labai greitai.
„Tai buvo lemtingas smūgis, kurio nesitikėjau. Kaip iš giedro dangaus. (…) Pasirodo, iki tol viską savyje kaupiau, o liepos pabaiga buvo toks netikėtai sprogęs burbulas. Atrodė, viskas kardinaliai apsivertė: vieną akimirką rytas, šviesu, o už penkių minučių – viskas, naktis. Nieko nebenorėjau – į darbą nebenorėjau, veiklų nebenorėjau“, – prisimena E. Zenauskytė.
Tada po dienos darbe jai pirmą kartą kilo minčių apie savižudybę. Kaip sako E. Zenauskytė, ji pati išsigando tokių savo minčių. Nuėjusi į autobusų stotelę, Ema nieko nelaukusi paskambino į kliniką ir paprašė ją užrašyti pas gydytoją. Jau kitą dieną ji apsilankė pas psichiatrą.
„Žinojau, kad visada galima kreiptis į medikus. Nemanau, kad rinktis savižudybę yra geras sprendimas. Taip tik sukeli skausmo savo artimiesiems, tai yra problemos tęsinys, o ne jos sprendimas. Pagalvojau, medikai man yra paskutinė viltis, todėl pabandysiu“, – dalijasi Ema.
Ragina kreiptis pagalbos
Nors E. Zenauskytė greitai kreipėsi pagalbos, ji prisipažįsta, kad buvo paveikta stereotipų ir įžengti į psichikos pagalbos centrą nebuvo paprasta. Ema nerimavo ir dėl to, kad bus įrašyta diagnozė, ir dėl aplinkos požiūrio, tačiau dabar ji akcentuoja, kad tokios baimės neturėjo pagrindo.
„Dairiausi, kad kiti nepamatytų, nes bijojau neigiamų nuomonių, kad kas nors pagalvos, jog esu ligonė, psichinė. Tačiau kai įžengiau į vidų ir laukiau prie kabineto, pagalvojau: „Kodėl aš turiu bijoti? Juk noriu sau padėti, noriu gyventi dėl savęs ir einu čia tam, kad man padėtų.“
Supratau, kad čia ateina tik stiprūs žmonės. Bet tą kartelę man reikėjo peržengti. (…) Norisi padrąsinti ir kitus, kad žmonės nebijotų kreiptis pagalbos“, – pažymi Ema.
Gydytojai E. Zenauskytei paaiškino, kad darbe ji patyrė psichologinį spaudimą, iš dalies ir mobingą, jai nustatė depresiją su nerimo sutrikimu. Po pirmojo apsilankymo Ema lankė dienos stacionarą, o terapiją lanko iki šiol.
„Supratau, kad turiu tęsti pagalbą, man gydytojai padėjo – nereikia jų bijoti“, – sako Ema.
„Išgyvenau košmarą“
E. Zenauskytė atvira – niekam nelinkėtų patirti to, ką jai teko patirti. „Išgyvenau košmarą“, – tuometę savo savijautą apibūdina ji. Iš pradžių Ema pajuto slogią nuotaiką, nebedžiugino anksčiau laimę teikusios veiklos. Pavyzdžiui, anksčiau ji nuolatos klausydavo muzikos, tačiau susirgusi depresija nenorėjo nei klausytis muzikos, nei žiūrėti filmų. Norėjosi tik miegoti.
„Grįždavau namo ir negalėdavau nieko daryti, tik miegodavau. Net valgyti negalėjau, kelioms paroms buvo sutrikęs apetitas. (…) Būdavo, ką nors suvalgau, bet pradeda pykinti, išvemiu maistą“, – pasakoja Ema.
Kurį laiką ją lydėjo baimės, nerimas dėl „menkiausių smulkmenų“, iki tol nekėlusių streso: „Kiekvieną dieną galvodavau, kaip išgyventi, kaip susimokėti mokesčius. Tai neramino iki tol, kol atsidūriau dienos stacionare. Po savaitės supratau, kad nėra dėl ko nerimauti. Juk turėjau saugumo garantus, tik mintyse buvo baimės iliuzijų.“
Ir pagalba dienos stacionare, ir tolimesnė terapija E. Zenauskytei padėjo. Nuo diagnozės praėjo pusė metų, Ema ir dabar bent kartą per savaitę lankosi psichologo kabinete ir džiaugiasi, kad nepatyrė nuopuolių, o savijauta tolygiai gerėja.
Tiesa, ji sutinka, kad kurį laiką buvo sunku priimti išgirstas diagnozes, tačiau padėjo ir terapija, ir įkvėpusios kitų žmonių istorijos.
„Jei nuoširdžiai ir sąžiningai lankysi tęstinį gydymą, gali pasveikti, tai įmanoma, tik reikia save stebėti, kad liga neatsinaujintų. Mane tai taip pat motyvavo – nereikia bijoti, nereikia išsigąsti“, – linki Ema.
Svarbu žengti pirmąjį žingsnį
Šiandien E. Zenauskytė drąsiai kalba apie nueitą kelią link geresnės savijautos. Pasak jos, norisi, kad savo patirtimis dalintųsi daugiau žmonių, nes tokios istorijos įkvepia ir kitus, suteikia stiprybės sveikti.
Pati Ema savo istorija panoro pasidalinti perskaičiusi LRT.lt straipsnį apie depresija sergančią Juditą.
„Žinau, kad sunku kreiptis pagalbos, bet reikia žengti pirmą žingsnį. Savo rate užtenka turėti nors vieną žmogų – geriausią draugą ar kaimyną, kuris palaikytų. Palaikymas labai svarbus. (…) Džiaugiuosi, kad žmonės kalba apie savo patirtis, norisi, kad apie tai būtų kalbama dar daugiau“, – teigia Ema.
Ji pabrėžia, kad išgirdus depresijos diagnozę nereikia išsigąsti dėl „prikabintos žymės“ – svarbiausia kreiptis pagalbos.
„Nereikia bijoti medikų, jie tikrai padeda. Tik turi pats norėti sau padėti, kad pasikreiptum į gydytojus, kurie padės tai padaryti“, – sako E. Zenauskytė.
Ema kartoja, kaip svarbu patikėti savimi ir žengti pirmąjį žingsnį link pagalbos priėmimo – taip galima vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą.
„Norisi dalintis savo patirtimi, kad gali išlipti iš tos duobės ir vėl matyti saulę. Norisi įkvėpti kitus, kad yra sprendimas. Nesirinkite to blogesnio kelio. (…) Svarbu patikėti ir žengti vieną žingsnį“, – sako E. Zenauskytė.
