Dėl gero kadro Dariui tenka atsidurti ir pavojuje: viena svajonė dar liko neįgyvendinta

Iš Kupiškio kilęs Darius sako, kad fotografija – jo pomėgis, kuriam jis, matyt, skiria tiek pat laiko kaip ir kitai savo veiklai – stogų konstravimo ir dengimo verslui.

„Augau Kupiškio pakraštyje, bendraamžių draugų aplink nebuvo, tad savo laisvalaikį leisdavau aplinkinėse pievose, patiko stebėti augalus ir drugelius. Fotografija susidomėjau mokykloje – turėjau anuomet juostinį fotoaparatą „Zenit“. O rimčiau fotografuoti gamtą pradėjau prieš penkiolika metų. Tada jau ir technika buvo gerokai patobulėjusi“, – savo pirmuosius fotografavimo laikus prisiminė 53-ejų D. Babelis.

Baigus mokyklą Darius turėjo minčių savo kelią sieti tik su fotografija, tačiau suprato, kad tik iš gamtos fotografijos gali būti sunku išgyventi. Tad dabar sėkmingai derina dvi skirtingas veiklos kryptis ir pripažįsta, kad kartais lieka mažiau laiko šeimai. „Žmona mane palaiko, nepyksta kai į miškus išvažiuoju kartais ir kelioms paroms su nakvyne. Sezono metu, kaip antai, pavasarį ar rudenį, vakarais ar dar prieš darbą keliuosi anksti ir važiuoju į gamtą bene kasdien. Tad svarbus tarpusavio pasitikėjimas šeimoje“, – atviravo D. Babelis, su žmona užauginęs du vaikus.

Gamtos fotografas sako, kad būtina išmanyti gyvūnų ritmą, elgseną, maitinimosi vietas, kad nufotografuotum tai, ko ir ėjai į mišką.

„Visuomet daug skaitau. Pažįstu nemažai paukščių ir gyvūnų rūšių. O tam, kad nufotografuočiau tam tikras rūšis, turiu žinoti, kokiu metu ir kur jie pasirodo. Su laiku ateina ir patirtis“, – pasakojo Darius.

Gimtąsias Kupiškio apylinkes išmaišęs skersai išilgai, Darius pavažiuoja ir į kitus rajonus. „Daugiausia lankau aplinkinių rajonų vietas – į Biržų girią važiuoju fotografuoti pelėdų, Jurbarko pusėje – paukščių bitininkų. O štai šokinėjančių žiobrių fotografuoti važiavau į Latviją, tačiau tikslo vykti į užsienį neturiu“, – dalinosi gamtos fotografas.

Pasak Dariaus, aplink Kupiškį tikrai yra ką nufotografuoti. „Čia esu įamžinęs ir stirnas leukistes – jos čia pirmą kartą pastebėtos prieš bene keturiolika metų ir išsiskiria baltais plėmais. Dabar galima sutikti jų palikuonių“, – dalinosi fotografas.

Darius sako, kad gamtos fotografija „veža“ dar ir todėl, kad niekada nežinai, ką sutiksi.

„Laukinėje gamtoje tikiesi vieno, o tave nustebina sutikti visai kiti gyvūnai. Visgi pavasarį, prasidėjus paukščių migracijai, stengiuosi jų kuo daugiau įamžinti. Vėliau – gyvūnų jauniklių – barsukų, lapiukų ir kitų žvėrelių fotografavimas. O ruduo – matyt visų gamtos fotografų pats laukiamiausias metas, norintiems įamžinti elnius per rują ir kitus didžiuosius žvėris“, – dalinosi D. Babelis.

Anot jo, jei vieną dieną nepavyko nufotografuoti ką norėjosi, gali pasisemti informacijos, kuri padės kitomis dienomis – kad ir atrastos žvėrių maitinimosi vietos. O taip, kad visai nieko nepavyktų nufotografuoti – nebūna.

Darius yra užfiksavęs nemažai išskirtinių kadrų. „Labai patinka pagauti gyvosios gamtos akimirkas, kurios būtų nekasdieniškos – kaip antai lapė, begaudanti kiškį. Tokį kadrą esu pagavęs ir jį spausdinto net didieji pasaulio laikraščiai“, – džiaugėsi fotografas.

Darius pasakojo, kad kartą Šimonių girioje ilgai tykojo meškos iki pat sutemų, tačiau jos taip ir nesulaukęs susiruošė namo. Besipakuojant fotografavimo įrangą jis atsisuko ir netikėtai išvydo stovinčią mešką. „Kiek per anksti susipakavau, jau temo, tad be trikojo sunku buvo ją įamžinti. Matyt, teks mešką gaudyti kitą kartą“, – savo nuotykiais dalinosi D. Babelis.

Anot fotografo, miške budrumo prarasti nereikėtų. „Prie meškos geriau nesiartinti, tačiau esu prisėlinęs prie lūšies ir vilkų. Štai šią žiemą ankstų rytą miške išgirdau kranklius rėkiančius, o prisėlinus pamačiau vilkus, draskančius elnę. Vilkai aplink šmirinėjo, tačiau keletą nuotraukų pavyko nepastebėtam padaryti“, – pasakojo jis.

Darius yra ir porą kartų nemenkai išsigandęs. „Kartą naktį trumpinau kelią per mišką. Kvartalinė linija buvo apsemta vandeniu, tad visai patamsy keliavau mišku. Aplink pradėjus kaukti vilkams buvo išties nejauku. O kitą kartą teko naktį miške prisėlinti prie vilkų šeimynos, kuri dorojo ką tik pasigautą šerniuką. Ilgai dar ausyse aidėjo tarp pilkių dantų traškantys kaulų garsai“, – apie pavojus kalbėjo D. Babelis.

Pasak Dariaus, nors prie kai kurių gyvūnų geriau nesėlinti, visgi pats pavojingiausias miške yra žmogus. O ką norėtų nufotografuoti, ko kad neturi savo kolekcijoje – sąrašas netrumpas. „Dar norėčiau gražiai nufotografuoti baltą kiškį sniege, bet labiausiai – mešką natūralioje jos aplinkoje“, – dalinosi jis.

Norintiems tapti gamtos fotografais, Darius pataria pasidomėti, kur ir kokie gyvūnai gyvena, koks jų gyvenimo ritmas. Be to, nemažai paukščių galima stebėti tiesiog kieme, todėl nebūtina iš karto skubėti į mišką.

Dar vienas svarbus aspektas – gerbti gamtą ir jai nepakenkti. Nederėtų lįsti prie lizdų, nesiartinti prie jauniklių.

Tai būtų patarimai pradedančiajam, o susidomėjimui augant tuomet jau ir įrangą atitinkamą būtų galima įsigyti, maskuotę.

„Kiekvienas gyvūnas turi savo charakterį ir visgi kartais einant be maskuotės ir užtikrintu žingsniu gyvūnas neišsigąsta, o tylus sėlinimas gali sukelti jiems įtarimų. Be to, vieni gyvūnai smalsesni, kiti – baikštesni. Kad ir tame pačiame lauke esančios trys elnių bandos gali elgtis visai skirtingai. Daug kas priklauso ir nuo bandos vedlio“, – pasakojo Darius, ir akcentavo, kad gamtos fotografija reikalauja kantrybės, tylos ir gebėjimo būti tinkamu metu tinkamoje vietoje. Ir geriausia – vienam.

Dariaus Babelio nuotraukas galima pamatyti begalėje kalendorių, knygų, žurnalų ar net parkų stenduose. Jis yra surengęs nemažai parodų Lietuvos miestuose. „Esu išleidęs ir knygelę vaikams, fotoalbumą, esu knygos apie Lietuvos žinduolius bendraautorius. O kur pavienės nuotraukos atspausdintos, net sunku suskaičiuoti. Įdomiausiais kadrais ir vaizdo įrašais stengiuosi pasidalinti ir socialiniuose tinkluose“, – dalinosi D. Babelis, kuris miške jaučiasi savas.