Aidas Užkuraitis
Gyvenate daugiabutyje, automobilio neturite, tačiau name nusprendžiama tvarkyti bendrą automobilių stovėjimo aikštelę. Balsuojate prieš, nes darbų nenorite ir papildomų išlaidų neplanavote. Atrodytų logiška – jeigu nepritarėte, mokėti neturėtumėte.
Tačiau daugiabučiuose viskas nėra taip paprasta.
Tam tikrais atvejais buto savininkui gali tekti prisidėti prie bendro turto remonto net tada, kai jis balsavo prieš, konkrečiu objektu beveik nesinaudoja arba teigia šiuo metu neturintis tam pinigų.
Vis dėlto yra labai svarbi išimtis, apie kurią gyventojai turėtų žinoti.
Balsas „prieš“ ne visada apsaugo nuo sąskaitos
Daugiabučio butas nėra vien tik erdvė už jūsų durų.
Kartu su juo savininkui priklauso dalis bendrosios nuosavybės – stogo, laiptinės, konstrukcijų, inžinerinių sistemų ir kitų bendrojo naudojimo objektų.
Todėl atsiranda ne tik teisės, bet ir pareigos.
Teisininkas Evaldas Klimas TV3 aiškino, kad bendraturčiai turi proporcingai prisidėti prie išlaidų, reikalingų bendram turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti ir būtiniems pagerinimams.
Vien argumentas „aš tuo nesinaudoju“ nebūtinai atleidžia nuo mokėjimo.
Pavyzdžiui, žemesnio aukšto gyventojas negali paprasčiausiai pareikšti, kad kiauras stogas jo neliečia, nes vanduo pirmiausia patenka į viršutinio aukšto butą.
Stogas yra bendro namo dalis.
Tačiau yra viena labai svarbi riba
Čia prasideda dalis, kurią gyventojams ypač svarbu suprasti.
Reikia atskirti būtiną bendro turto remontą nuo neprivalomo jo pagerinimo.
Jeigu konstrukcija yra avarinės būklės, kyla pavojus žmonėms arba darbai būtini pastatui išsaugoti, išlaidas paprastai turi padengti visi savininkai proporcingai savo daliai.
Visai kita situacija gali susidaryti, kai kalbama ne apie būtinybę, o tiesiog apie papildomą pagerinimą.
Tokiu atveju negalima automatiškai teigti, kad kiekvienas balsavęs prieš bet kokiu atveju privalės už jį mokėti.
Teisininkas aiškina, kad dalis bendraturčių gali nuspręsti pagerinimą finansuoti patys. Tokiu atveju jo išlaidų negalima tiesiog perkelti nepritarusiems savininkams.
Todėl kiekvienu konkrečiu atveju svarbu atsakyti į klausimą: ar darbas buvo būtinas, ar tai buvo tik pageidaujamas pagerinimas?
Automobilių aikštelė – geras pavyzdys
Įsivaizduokime, kad daugiabutis turi bendrą automobilių stovėjimo aikštelę.
Dalis gyventojų nori ją pertvarkyti.
Vienas žmogus automobilio apskritai neturi, kitas važinėja viešuoju transportu, o trečias turi garažą kitoje vietoje.
Ar jie vis tiek turėtų mokėti?
Vienareikšmio atsakymo nėra.
Pirmiausia reikia nustatyti, ar aikštelė yra namo bendrojo naudojimo objektas. Tuomet – ar atliekamas būtinas remontas, ar tik papildomas pagerinimas.
Nuo šių aplinkybių gali priklausyti, kam galiausiai teks sąskaita.
Todėl vien tai, kad žmogus aikštele nesinaudoja, savaime dar neįrodo, kad mokėti nereikia.
Tačiau lygiai taip pat negalima sakyti, kad dauguma gali nuspręsti bet ką, o mažuma visais atvejais privalės susimokėti.
Kaip priimami sprendimai?
Sprendimus dėl daugiabučio bendro turto priima butų ir kitų patalpų savininkai.
„Civinity“ regiono vadovas Darius Pūras TV3 pateikia paprastą pavyzdį.
Jeigu name iš viso yra 40 balsų, įprastai sprendimui priimti reikėtų mažiausiai 21 balso „už“.
Svarbu ir tai, kad balsas siejamas su konkrečiu butu ar kita patalpa. Jeigu vieną butą kartu valdo keli žmonės, jie dėl to negauna kelių atskirų balsų – bendraturčiai balsuoja bendrai.
Tam tikrais atvejais tinkamai organizuotame pakartotiniame susirinkime sprendimų priėmimo taisyklės gali skirtis.
Tačiau yra ir išimčių, kurioms tokia supaprastinta tvarka netaikoma, pavyzdžiui, kai kalbama apie skolinimąsi ar naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimą.
Avarijos atveju balsavimo gali ir nebūti
Dar viena svarbi išimtis – neatidėliotini darbai.
Jeigu reikia pašalinti avariją ar realų pavojų, administratorius neprivalo laukti, kol visi gyventojai susirinks ir nubalsuos.
Tačiau administratorius negali bet kurio remonto tiesiog pavadinti „privalomuoju“.
Darbų būtinybė turi būti pagrįsta.
Tam reikalingi techninių apžiūrų dokumentai, užfiksuoti defektai ir kita informacija, rodanti, kodėl remontas negalėjo laukti.
Tai svarbi gyventojų apsauga nuo situacijos, kai brangūs darbai būtų atliekami be aiškaus pagrindo.
Kiek kiekvienam tenka mokėti?
Remonto sąskaita paprastai nedalijama iš butų skaičiaus po lygiai.
Ji paskirstoma pagal savininkui priklausančią bendrosios nuosavybės dalį, kuri paprastai susijusi su jo patalpų naudinguoju plotu.
D. Pūras pateikė labai aiškų pavyzdį.
Tarkime, visas namo naudingasis plotas yra 2 000 kvadratinių metrų, o remontas kainuoja 10 tūkst. eurų.
50 kvadratinių metrų butui tokiu atveju tektų 250 eurų.
Galutinę papildomai mokėtiną sumą gali sumažinti jau sukauptos namo lėšos.
Be to, jeigu konkretus bendrojo naudojimo objektas pagal namo dokumentus priklauso tik tam tikrai pastato daliai, jo remonto išlaidos gali būti priskiriamos tik tos dalies savininkams.
„Neturiu pinigų“ pareigos savaime nepanaikina
Tai bene nemaloniausia visos istorijos dalis.
Jeigu išlaidos yra teisėtai priskirtos savininkui, vien jo finansinė padėtis pareigos mokėti nepanaikina.
Teisininko teigimu, pareiga išlaikyti bendrą turtą kyla iš pačios nuosavybės teisės.
Todėl žmogui, kuris iš karto sumokėti negali, svarbiausia problemos neignoruoti.
Galima tartis su administratoriumi, bendrija ar kitu kreditoriumi dėl mokėjimo grafiko ir išdėstyti sumą dalimis.
Tokį susitarimą rekomenduojama įforminti raštu.
Savavališkai nuspręsti, kad vietoj 100 eurų žmogus kas mėnesį mokės po 20 eurų, nepakanka.
Nesumokėta sąskaita gali tapti gerokai didesne problema
Jeigu teisėtai priskirtos įmokos nemokamos, jos virsta skola.
Skola savaime nedingsta.
Ji gali būti išieškoma teismo keliu, o žmogui ir toliau neatsiskaitant – vykdymo procese.
Todėl ginčijant sąskaitą svarbu išsiaiškinti ne tik tai, ar pats žmogus pritarė remontui.
Reikia tikrinti, kokiu pagrindu darbai buvo atlikti, kaip priimtas sprendimas, ar objektas yra bendrojo naudojimo, ar remontas buvo būtinas ir kaip apskaičiuota konkrečiam butui tenkanti suma.
Nuo liepos atsirado dar vienas svarbus pokytis
2026-ieji daugiabučių savininkams atnešė ir daugiau naujovių.
Nuo liepos 1 dienos minimalios kaupiamosios įmokos dydis gali priklausyti nuo pastato techninės būklės.
Jeigu daugiabučio būklė vertinama kaip prastesnė ir nėra parengtas reikalavimus atitinkantis ilgalaikis atnaujinimo planas, minimalus tarifas gali būti didinamas taikant techninės būklės koeficientą.
Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija nurodo, kad patenkinamos arba vidutinės būklės namui taikomas koeficientas 2, blogos būklės – 3, o labai blogos ar kritinės – 4.
Taip valstybė siekia, kad problemiški daugiabučiai nekauptų per mažai pinigų ir būtini darbai nebūtų nuolat atidedami.
Todėl vieno atsakymo „mokėti arba nemokėti“ nėra
Gyventojams svarbiausia nepainioti dviejų visiškai skirtingų situacijų.
Jeigu remontuojamas bendras turtas ir darbai būtini namui išlaikyti bei išsaugoti, mokėti gali tekti ir tam savininkui, kuris balsavo prieš arba tuo objektu asmeniškai nesinaudoja.
Tačiau jeigu kalbama apie neprivalomą pagerinimą, situacija gali būti kitokia.
Todėl gavus netikėtą sąskaitą svarbiausias klausimas nėra vien „ar aš balsavau už?“. Reikia išsiaiškinti, už kokius konkrečiai darbus prašoma mokėti ir kokiu teisiniu pagrindu ši suma priskirta būtent jums.
