Aidas Užkuraitis
Lietuvos krepšinyje įtampa neslūgsta.
Po sudėtingo pasaulio čempionato atrankos lango viešoje erdvėje ieškoma atsakingų, kritikos sulaukia rinktinės treneriai, asociacijos „Lietuvos krepšinis“ vadovybė, o dalis žaidėjų apskritai neatvyko į nacionalinės komandos stovyklą.
Dabar į diskusiją įsitraukė Lietuvos krepšinio legenda Valdemaras Chomičius.
Ir jo pasisakymas buvo toli gražu ne diplomatiškas.
Štai kur prasidėjo tikrasis ginčas
LRT radijo laidoje „Radijo ringas“ V. Chomičius diskutavo su krepšinio žurnalistu Edgaru Pulkovskiu.
Vienas svarbiausių klausimų – ar dėl susidariusios situacijos turėtų trauktis asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas.
V. Chomičius nesuprato, kodėl jau dabar reikalaujama vadovo atsistatydinimo.
Legendinis krepšininkas priminė ankstesnius laikus, kai Lietuvos rinktinė taip pat patirdavo skaudžių nesėkmių, tačiau po jų, anot jo, krepšinio bendruomenė pirmiausia analizuodavo klaidas ir bandydavo susitelkti.
Jo žinutė buvo aiški – atsakomybę turi prisiimti ne vienas žmogus.
Tačiau oponentas su tuo kategoriškai nesutiko
E. Pulkovskis atkirto, kad šiandieninės situacijos negalima lyginti su tuo, kas Lietuvos krepšinyje vyko prieš daugiau nei tris dešimtmečius.
Pasak jo, pasikeitė ne tik žiniasklaida ir viešoji erdvė, bet ir žmonių galimybės atvirai kalbėti apie problemas.
Žurnalistas kritikavo dabartinę Lietuvos krepšinio vadovybę, komunikaciją ir trenerių pasirinkimus.
Diskusijai tęsiantis tonas vis labiau kaito.
Ir tada Chomičius palietė jautriausią klausimą
Vienas svarbiausių ginčo taškų – krepšininkų dalyvavimas Lietuvos rinktinėje.
Šią vasarą dalis svarbių žaidėjų į rinktinę neatvyko.
Tarp jų – ir Jonas Valančiūnas.
34-erių vidurio puolėjas anksčiau paaiškino, kad jo gyvenime prasidėjo naujas etapas: po ilgos karjeros NBA jis sugrįžo rungtyniauti į Europą ir prisijungė prie Kauno „Žalgirio“.
J. Valančiūnas teigė norėjęs nuo pat pasirengimo pradžios būti su naująja komanda, perprasti trenerio Tomo Masiulio sistemą, derinius ir kuo geriau pasiruošti sezonui.
Tačiau V. Chomičiui toks argumentas neatrodė pakankamas.
Valančiūno pavardė nuskambėjo neatsitiktinai
V. Chomičius laikosi požiūrio, kad atstovavimas Lietuvos rinktinei turėtų būti bendras visų geriausių šalies krepšininkų reikalas.
Būtent čia susiduria dvi skirtingos krepšinio kartų filosofijos.
Viena pusė akcentuoja pareigą nacionalinei komandai.
Kita primena, kad šiuolaikinių profesionalų sezonai itin ilgi, žaidėjai turi sutartinius įsipareigojimus klubams, patiria didžiulius fizinius krūvius ir patys turi spręsti, kada jų organizmui bei karjerai būtinas poilsis.
Tačiau dabartinėje Lietuvos krepšinio situacijoje šis klausimas tapo kur kas didesnis nei vieno žaidėjo pasirinkimas.
Viena detalė keičia viską
J. Valančiūnas ne tik atsisakė šio rinktinės lango.
Jis taip pat viešai kėlė klausimą dėl M. Balčiūno ateities Lietuvos krepšinio vadovo poste.
Todėl diskusija tapo dvigubai jautresnė.
Vienoje pusėje – vienas garsiausių dabartinių Lietuvos krepšininkų, kritikuojantis situaciją.
Kitoje – legendinės kartos atstovas V. Chomičius, nesutinkantis su požiūriu, kad atsakomybę galima suversti vien vadovybei ar treneriams.
Lietuvos krepšinis atsidūrė neįprastoje situacijoje
Problema dabar jau gerokai didesnė už kelias pralaimėtas rungtynes.
Viešai diskutuojama apie trenerių darbą.
Kritikuojamas asociacijos prezidentas.
Žaidėjai aiškina savo sprendimus neatvykti į rinktinę.
Buvę krepšininkai ir treneriai stoja ginti kitokio požiūrio.
O visa tai vyksta tuo metu, kai Lietuvos rinktinei reikia galvoti apie tolesnę kovą dėl vietos 2027 metų pasaulio čempionate.
Chomičius priminė laikus, kai Lietuva patyrė dar skaudesnių smūgių
V. Chomičius prisiminė 1993 metus.
Po Barselonos olimpinių žaidynių bronzos Lietuvos rinktinė nepateko į 1994 metų pasaulio čempionatą.
Tačiau, anot jo, tuomet nebuvo puolama reikalauti visų atsistatydinimo.
Krepšinio žmonės priėmė nesėkmę, išanalizavo klaidas ir judėjo toliau.
Panaši skaudi istorija pasikartojo ir po 2001 metų Europos čempionato, kai Lietuva pralaimėjo Latvijai ir nepateko į 2002 metų pasaulio pirmenybes.
V. Chomičiaus argumentas paprastas: Lietuvos krepšinis krizes išgyveno ir anksčiau.
Tačiau dabar situacija visiškai kitokia
Šiandien kiekvienas trenerio sprendimas, žaidėjo pasisakymas ar federacijos vadovo pareiškimas per kelias minutes pasiekia tūkstančius žmonių.
Krepšininkai patys gali viešai paaiškinti savo poziciją.
Sirgaliai reikalauja atsakymų.
O konfliktai, kurie anksčiau galėjo likti rūbinėje, dabar vyksta tiesiog visų akyse.
Todėl dabartinė krizė tapo ne tik sportine.
Ji tapo ir pasitikėjimo Lietuvos krepšinio sistema klausimu.
Dabar laukia svarbiausias atsakymas
V. Chomičiaus pasisakymas tikriausiai šios diskusijos neužbaigs.
Veikiau priešingai.
Jis parodė, kokios skirtingos nuomonės šiuo metu egzistuoja Lietuvos krepšinio bendruomenėje.
Vieni reikalauja vadovybės pokyčių.
Kiti kaltina trenerius.
Treti klausia, kodėl stipriausi šalies krepšininkai neatvyksta į rinktinę.
O V. Chomičius primena paprastą dalyką – nacionalinė komanda, jo supratimu, turėtų būti visų bendras reikalas.
Ir dabar Lietuvos krepšiniui teks atsakyti ne tik į klausimą, kas kaltas, bet ir į daug sudėtingesnį – kaip vėl visus suburti į vieną komandą.
