Tomas L.
Spalis – krūties vėžio prevencijos mėnuo. Tai laikas, kai daug kalbama apie ankstyvą diagnostiką, tyrimus ir gydymo galimybes. Tačiau ne mažiau svarbu išgirsti moterų balsus – tų, kurios šią diagnozę išgirdo ir išmoko su ja gyventi. Viena jų – Inga Černiuk.
Jos kelionė per ligą įamžinta fotografijose – tai ne tik vizualinė istorija apie kūno pokyčius, bet ir apie stiprybę.
„Tikiu, kad tos nuotraukos gali pasakyti kitoms moterims: liga – tai ne pabaiga. Tai kelionė, per kurią ir tau pavyks nukeliauti“, – sako Inga.
Pasak jos, svarbu kalbėti apie krūties vėžį ne tik spalį.
„Ateis lapkritis, ateis balandis – o kas tada? Apie ligą reikia kalbėti nuolat – su draugėmis prie kavos, su kolegėmis, su mamomis. Jei neturime artimo žmogaus, kuris būtų susidūręs su šia liga, mes dažnai žiūrime į ją lengvabūdiškai. Bet tai nėra liga, kuri ištinka tik vyresnes moteris. Ji jaunėja“, – pasakoja ji.
Inga pripažįsta, kad pati ketverius metus nesitikrino.
„Gyvenimo tempas – darbai, vaikai, atrodo, dar jauna. Gi čia vyresnių liga. Kai pradėjau įtarti, kad kažkas ne taip, liga jau buvo trečioje stadijoje. Ir čia tik man pačiai priekaištas – laiku nepasitikrinau“, – sako ji.
Diagnozė, prisimena, buvo tarsi šaltas dušas.
„Eini pas gydytoją ir galvoji, kad pasakys – viskas gerai, pagydysim. O tada išgirsti: vėžys. Grįžti namo ir galvoji – o jei numirsiu, kur mane palaidos?“ – atvirauja moteris.
Ji sako, kad tą akimirką mintys blaškosi tarp baimės ir chaoso, bet greitai suprato – negali ilgai užsibūti gailesčio stadijoje.
„Turiu du vaikus. Nėra klausimo, kaip su tuo gyventi – reikia gyventi. Tvarkytis motyvuotai, nuosekliai, sistemiškai. Yra daug pseudomokslinės informacijos – nuo musmirių iki stebuklingų „energijų“. Bet reikia pasitikėti mokslu, gydytojais. Grybukų nepirkau“, – sako ji su šypsena.
Inga sako puikiai suprantanti šiuos jausmus – kada norisi pasiduoti.
„Psichologiškai mes visi renkamės: esu auka ar esu karys. Būti aukos vaidmenyje pavojinga – galima užstrigti gailestyje. Bet ir kario pozicija ne visada lengva – pradedi kovoti su visais, net su gydytojais. Aš pasirinkau trečią kelią: aš turiu vėžį, bet vėžys neturi manęs“, – sako Inga.
Ji sako įkvėpimo sėmėsi iš kitų stiprybės pavyzdžių: iš istorijos apie septynerių metų ukrainietę, kuri per apšaudymą neteko kojos, bet po metų jau vėl dalyvavo gimnastikos varžybose.
„Kai mačiau tą mergaitę, pagalvojau – jei ji gali, kodėl negaliu aš?“
Viena sunkiausių akimirkų – pasakyti artimiesiems.
„Turiu du vaikus – 12 ir 18 metų. Tą akimirką, kai reikia pranešti, atrodo, kad žodžiai stringa gerklėje. Bet nesakyti – nebuvo minties. Reikia kalbėtis, nes tai atveria duris į palaikymą. Mes pasodinome šeimą ir kuo paprasčiau pasakėme: tai liga, bet ji pagydoma. Mūsų gyvenime kažkas keisis, bet keliausime per tai kartu“, – dalijasi Inga.
Ji pastebi, kad daugelis moterų vis dar gėdijasi kalbėti apie vėžį.
„Daug grupių internete, o 80 procentų dalyvių anonimai. Jos slepiasi, bijo pasakyti net šeimai. Kodėl? Nes bijo atstūmimo, darbdavio reakcijos, visuomenės vertinimo. Yra tarsi gėdos jausmas – tarsi tu pati kalta, kad susirgai. Bet juk tai nėra gėda. Apie vėžį kalbėti turime taip pat paprastai, kaip apie gripą ar skiepus“, – sako ji.
Fotografijų projektas, pasak Ingos, gimė iš noro parodyti, kad gyvenimas tęsiasi.
„Su vyru nusprendėme fiksuoti visą šią kelionę – nuo pirmųjų chemoterapijų iki plaukų slinkimo. Gyvenimas nėra tik gražūs „Facebook“ kadrai. Tai ir rimti išbandymai, per kuriuos einame. Norėjau parodyti, kad ir šiuo metu išlieki savimi. Ta pati, tik gal stipresnė“, – sako ji.
Paklausta apie tolesnius planus, Inga sako, kad nuotraukos galbūt virs paroda.
„Dar nesu pabaigoje. Bet noras dalintis – didelis. Kai nori dalintis, atsiranda ir progos. Gal bus paroda, gal kitas formatas. Svarbiausia, kad moterys pamatytų – šitas kelias įveikiamas.“
Ji primena, kad pagalbos ieškoti nebaisu.
„Yra Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA). Jie teikia tiek psichologinę, tiek praktinę pagalbą, turi savanorius, kurie padeda susigaudyti, atsakyti į klausimus, kur kreiptis, kaip susitvarkyti su kasdieniais dalykais. Labai svarbu, kad ypač vyresnės moterys nepasiklystų informacijos sraute“, – pabrėžia ji.
„Vėžys – ne pabaiga. Tai kelionė. Ir ji pasiduoda einančiam“, – sako Inga.
Parengė Indrė Gurskienė
