Aidas Užkuraitis
Lietuvos statybų sektorius šiandien gali atrodyti stiprus – vyksta dideli infrastruktūros projektai, statomi gyvenamieji ir komerciniai pastatai, o technologijos į statybas žengia milžinišku tempu. Tačiau už šio aktyvumo slepiasi problema, kurios padariniai gali išryškėti ne šiandien ir net ne rytoj.
Specialistai perspėja apie vis didėjantį kvalifikuotų inžinierių trūkumą.
Ir vienas skaičius ypač iškalbingas: ten, kur prieš maždaug du dešimtmečius viename kurse galėjo studijuoti apie 60 žmonių, šiandien jų gali būti vos keturi.
Jeigu tendencija nesikeis, klausimas gali būti jau ne apie tai, kiek kainuos modernūs pastatai. Gali tekti klausti gerokai paprasčiau – kas juos prižiūrės?
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo puikiai – tačiau viena detalė keičia visą vaizdą
Šiuolaikiniai pastatai nebėra vien sienos, stogas, langai ir durys.
Juose veikia sudėtingos šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, elektros, apsaugos, priešgaisrinės, automatizavimo ir energijos valdymo sistemos.
Pastatas vis labiau primena didelį technologinį organizmą.
Jutikliai renka informaciją, automatika reguliuoja temperatūrą, programinė įranga analizuoja energijos suvartojimą, o gedimus kai kuriais atvejais galima pastebėti dar prieš žmogui suprantant, kad kažkas neveikia.
Atrodytų, kad technologijų pažanga turėtų išspręsti darbo jėgos problemą.
Tačiau čia ir slypi paradoksas.
Kuo pastatai tampa išmanesni, tuo labiau reikia žmonių, kurių pradeda trūkti
Technologijos nepanaikina specialistų poreikio.
Priešingai – žmogui reikia suprasti vis sudėtingesnes sistemas, mokėti interpretuoti duomenis, valdyti programinę įrangą ir priimti sprendimus, kai automatizuota sistema parodo problemą.
Būtent todėl inžinieriaus profesija šiandien smarkiai skiriasi nuo to, kaip ją daugelis galėjo įsivaizduoti prieš dvidešimt ar trisdešimt metų.
Tačiau jaunimo susidomėjimas šiomis studijomis, pasak sektoriaus atstovų, smarkiai sumažėjo.
Ir skaičiai skamba grėsmingai.
Prieš 20 metų – 60 studentų, dabar skaičius pribloškia
„City Service Engineering“ pastatų priežiūros padalinio vadovas Danielis Kopačas, kalbėdamas TV3 laidoje „Statybų gidas“, pateikė labai konkretų pavyzdį.
Jo teigimu, prieš maždaug 20 metų vienoje grupėje galėjo būti apie 60 žmonių.
Po dešimtmečio jų buvo maždaug 12.
O šiandien, pasak jo, viename kurse gali likti vos keturi žmonės.
Tai reiškia milžinišką pokytį.
Ir ekspertas perspėja, kad net sugrįžimas iki dešimties studentų per metus nebūtinai leistų patenkinti augantį rinkos poreikį – toks skaičius padėtų bent išlaikyti dabartinę situaciją.
Tačiau kodėl jauni žmonės nusisuka? Atsakymas ekspertui atrodo akivaizdus
Viena pagrindinių priežasčių gali slypėti dar mokykloje.
Inžinerijos studijos glaudžiai susijusios su matematika, fizika, chemija ir kitais tiksliaisiais mokslais.
Daliai mokinių šie dalykai atrodo sudėtingi, todėl renkantis studijas inžinerijos kryptis gali būti atmetama dar gerokai prieš pateikiant dokumentus universitetui.
Todėl sektoriaus atstovai mano, kad apie inžinerijos galimybes su jaunimu reikia pradėti kalbėti ne paskutinėje mokyklos klasėje.
Susidomėjimą profesija reikėtų pradėti kurti gerokai anksčiau.
Ekspertas įvardijo net klasę, kurioje jau gali būti sprendžiama sektoriaus ateitis
Danielio Kopačo nuomone, kalbėti apie inžinerines profesijas vien konferencijose jau nepakanka.
Reikia eiti į mokyklas.
Ir ne pas abiturientus, kurie savo ateities kryptį neretai jau būna beveik pasirinkę.
Ekspertas mano, kad apie šias profesijas verta kalbėti maždaug devintoje klasėje.
Būtent tuomet mokiniui dar galima parodyti, kad matematika ar fizika nėra vien formulės vadovėlyje.
Tai žinios, kurios vėliau naudojamos projektuojant, statant ir prižiūrint objektus, kuriais kasdien naudojasi tūkstančiai žmonių.
Tačiau čia atsiranda dar vienas klausimas.
O gal viską netrukus perims dirbtinis intelektas? Atsakymas gali nustebinti
Dirbtinio intelekto plėtra iš pirmo žvilgsnio galėtų reikšti, kad ateityje specialistų reikės mažiau.
Jeigu algoritmai geba analizuoti didžiulius informacijos kiekius, pastebėti anomalijas ir prognozuoti gedimus, kam reikės žmogaus?
Sektoriaus specialistai situaciją mato kitaip.
Technologijos pakeis inžinieriaus darbą, tačiau nebūtinai panaikins pačią profesiją.
Ateities specialistas vis daugiau laiko praleis prie kompiuterio, dirbs su programine įranga, analizuos informaciją ir valdys automatizuotas sistemas.
Tačiau kažkas vis tiek turės suprasti, ką tie duomenys reiškia ir kokį sprendimą priimti.
Vienas dalykas keičiasi iš esmės – rytojaus inžinierius nebebus toks, kokį daugelis įsivaizduoja
„Caverion Lietuva“ SŪVP verslo direktorius Valentinas Jasinevičius atkreipia dėmesį, kad sektoriui reikalingas kitokio pobūdžio specialistas.
Jam reikės daugiau skaitmeninių įgūdžių.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas pastatų inžinierius turės tapti programuotoju.
Daugelis šiuolaikinių sistemų kuriamos taip, kad jas galėtų valdyti ne programavimo profesionalai, o atitinkamus techninius įgūdžius turintys vartotojai.
Todėl svarbiausia tampa dviejų pasaulių kombinacija – žmogus turi suprasti inžineriją ir kartu nebijoti skaitmeninių technologijų.
Ir čia problema tampa gerokai didesnė nei vien universitetų rūpestis
Jeigu vienoje studijų programoje studentų sumažėja nuo kelių dešimčių iki kelių žmonių, pasekmės nepasirodo iš karto.
Dabartinėje rinkoje vis dar dirba anksčiau parengti specialistai.
Tačiau dalis jų ilgainiui pasitrauks iš darbo rinkos.
Jeigu jų vietos neužims nauja karta, specialistų trūkumas gali didėti.
O tai jau gali paliesti ne tik statybų įmones.
Pastatus reikia ne tik pastatyti.
Juos reikia eksploatuoti dešimtmečius.
Tikroji problema gali prasidėti tada, kai naujas pastatas jau bus pastatytas
Moderniame biurų pastate, prekybos centre, ligoninėje, mokykloje ar daugiabutyje veikia daugybė tarpusavyje susijusių sistemų.
Jas reikia tikrinti, reguliuoti, remontuoti ir modernizuoti.
Jeigu specialistų trūksta, įmonėms tenka konkuruoti dėl tų pačių darbuotojų.
Tai gali didinti darbo sąnaudas ir ilginti laiką, per kurį atliekami darbai.
Ilgainiui tokia situacija gali atsispindėti ir galutinėse paslaugų kainose.
Todėl specialistų rengimo problema nėra vien universitetų ar statybų bendrovių reikalas.
Tačiau yra dar vienas paradoksas – pats statybų sektorius Lietuvoje šiuo metu anaiptol nestovi vietoje
Kalbos apie galimą specialistų krizę nereiškia, kad Lietuvos statybų sektorius šiuo metu griūva.
Priešingai.
2026 metų pirmąjį pusmetį statybos darbų apimtis Lietuvoje, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo maždaug 8 procentais.
Ypač sparčiai augo inžinerinių statinių statyba.
Tai reiškia, kad susidaro paradoksali situacija: darbų gali daugėti tuo metu, kai naujų specialistų parengiama nepakankamai.
Būtent dėl to problema gali išryškėti ne ekonomikos nuosmukio, o augimo metu.
Dar vienas skaičius rodo, kad statybų tempas kol kas nemažėja
2026 metų birželį Lietuvoje buvo išduoti 1 236 statybą leidžiantys dokumentai.
Statybos sektoriaus vystymo agentūros duomenys rodė, kad statybų aktyvumas išliko didelis.
Todėl kalbėti apie jau prasidėjusią viso Lietuvos statybų sektoriaus krizę būtų netikslu.
Šiuo metu pagrindinis perspėjimas susijęs su kitu dalyku – žmonėmis, kurių reikės ateityje.
Ir būtent čia skaičiai pradeda kelti daugiausia klausimų.
Ši problema gali bręsti tyliai – o jos pasekmes pamatysime tik po kelerių metų
Naujo specialisto neįmanoma parengti per kelis mėnesius.
Tam reikia studijų, praktikos ir realios darbo patirties.
Vadinasi, jeigu specialistų trūkumas tampa akivaizdus tik tada, kai jų jau kritiškai reikia, greitai užpildyti atsiradusios spragos praktiškai neįmanoma.
Būtent todėl sektoriaus atstovai ragina apie problemą kalbėti dabar.
Reikia ne tik didinti studijų vietų skaičių, bet ir padaryti pačią profesiją patrauklią jaunam žmogui.
Parodyti, kad šiuolaikinis inžinierius nebūtinai visą dieną vaikšto po statybvietę su brėžiniais rankose.
Jo darbo vietoje vis dažniau atsiranda kompiuteriai, duomenų analizė, automatizacija ir dirbtinio intelekto įrankiai.
Didžiausia grėsmė slypi ne technologijose – o žmonių trūkume
Statybų sektorius artimiausiais metais tikriausiai taps dar technologiškesnis.
Pastatai rinks vis daugiau duomenų, automatika valdys vis daugiau procesų, o dirbtinis intelektas padės greičiau pastebėti problemas.
Tačiau technologija pati savaime nepriima visų sprendimų.
Reikia žmogaus, kuris suprastų sistemą, gebėtų įvertinti jos būklę ir prisiimtų atsakomybę už sprendimus.
Todėl didžiausias klausimas šiandien nėra, ar dirbtinis intelektas pakeis inžinierius.
Klausimas visai kitas – ar po penkerių ar dešimties metų Lietuvoje apskritai turėsime pakankamai žmonių, pasirengusių šį darbą dirbti?
Jeigu viename kurse iš maždaug 60 studentų per du dešimtmečius liko vos keli, tai jau signalas, kurio ignoruoti ilgai nepavyks.
Nes pastatus galime padaryti vis išmanesnius. Tačiau jeigu nebus žmonių, gebančių juos projektuoti, valdyti ir prižiūrėti, technologinis progresas gali atsiremti į labai paprastą kliūtį – specialistų tiesiog nebus kam pakeisti.
