Tomas L.
Milijonai vokiečių buvo priversti bėgti arba buvo išvaryti.
Geopolitiniai žemėlapio perbraižymai dažnai atrodo kaip tolima istorija, tačiau jų pasekmės šiandien sukelia tikrą sumaištį. Ar žinojote, kad viena didžiausių Europos valstybių tiesiog „pasislinko“ erdvėje? Turbūt būdingiausias ir labiausiai šokiruojantis šio masinio pertvarkymo pavyzdys yra Lenkija, kurios ikikarinė geografinė forma net neturėjo nieko bendro su tuo, ką matome šiandien.
Ikikarinė Lenkijos teritorija driekėsi daug toliau į rytus, apimdama milžiniškus regionus ir miestus, kurie dabar priklauso kitoms šalims. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo Josifo Stalino režimas priėmė brutalų sprendimą – šių žemių Lenkijai negrąžino. Vietoj to buvo atliktas protu sunkiai suvokiamas eksperimentas: šalies sienos buvo tiesiog pastumtos į vakarus. Dėl šio radikalaus žingsnio Lenkija rytuose neteko maždaug 180 000 kvadratinių kilometrų, o vakaruose ir šiaurėje, atsiriekdama buvusios Vokietijos teritorijas, gavo apie 100 000–105 000 kvadratinių kilometrų.
Tai nebuvo kosmetinis pataisymas. Visa valstybė su savo miestais ir infrastruktūra pasislinko maždaug 200 kilometrų į vakarus! Vokiškas Breslau akimirksniu tapo Vroclavu, Štetinas virto Ščecinu, o Dancigas – Gdansku. Kartu su sienomis sprogo ir demografinė bomba: milijonai vokiečių buvo priversti bėgti arba buvo išvaryti, o tuščias vietas užpildė naujakuriai. Šiuolaikiniai politiniai standartai tai vienareikšmiškai įvardytų kaip etninį valymą ir priverstinį išvarymą, tačiau pokario pasaulyje logika buvo negailestinga – pirma nubraižomas žemėlapis, o žmonės privalo prisitaikyti.
Būtent čia iškyla itin aštri problema, kuri šiandien kaitina aistras diskusijose apie Kaliningrado (Karaliaučiaus) ateitį ir galimą jo „grąžinimą“. Jei pasaulis pradės teigti, kad Kaliningrado statusą reikia persvarstyti vien todėl, kad tai istorinė Vokietijos žemė, atsiveria tikra Pandoros skrynia.
Kyla nepatogus klausimas: kodėl tuomet Vroclavas, Ščecinas ar Gdanskas turėtų būti laikomi amžinais Lenkijos miestais? Kodėl jiems neturėtų būti taikoma ta pati istorinė logika, jei jie dar visai neseniai buvo Vokietijos dalis? Jei vieninteliu argumentu laikysime politinį statusą iki 1945 metų, Europa rizikuoja įsivelti į begalinį konfliktų ratą. Dar didesnis galvos skausmas istorikams ir analitikams – kurią datą pasirinkti kaip teisingą atspirties tašką? Jei pasirinktume 1939 metus, Europos žemėlapis subyrėtų akimirksniu…
