Tomas L.
Abrikosų branduoliai – pasirodo, jie išgydo vėžį! Interviu su Edwardu Griffinu, knygos „Pasaulis be vėžio“ autoriumi, kuriame jis atskleidžia, kaip korumpuoti politikai neleidžia į rinką patekti vaistams (amigdalinui – vitaminui B17), kurie iš tikrųjų gydo vėžį.
Onkologijos ir vėžio gydymo pramonė yra pagrįsta pinigų srautais, ir daugelis žmonių iš šios pramonės šakos užsidirba pragyvenimui. Ar galite įsivaizduoti ekonomikos poveikį vėžio gydymo pramonei, pinigų svarbos ir vertės įtaką šiai pramonei?
Jei šiandien turėtume nemokamą, plačiai prieinamą ir iš gamtos pagamintą vaistą nuo vėžio, ar galite įsivaizduoti, ką darytų šie žmonės? Ką darytų Amerikos vėžio draugija, kuri kasmet reikalauja milijonų dolerių, kad surastų vaistą? Jei jie kada nors jį rastų, jie netektų darbo.
Ar dabar matote dilemą? Niekada anksčiau nebuvau pagalvojęs apie šias tendencijas, todėl susidomėjau abrikosų kauliukų vėžio gydymo istorija ir viskuo, ko išmokau. Man neprireikė dviejų ar trijų mėnesių, kaip tikėjausi; prireikė kelerių metų, kad suprasčiau esmę. Būtent todėl ir parašiau šią knygą.
Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip abrikosų branduoliai gydo vėžį?
Taip, manau, visa tai galima apibendrinti keliais būdais.
Pradėkime nuo abrikosų branduoliuose esančios medžiagos – amigdalino – aprašymo.
Medžiaga, apie kurią kalbame, turi tris skirtingus pavadinimus: amigdalinas, vitaminas B17 arba leutrilas . Tai iš esmės panašios gamtoje randamos medžiagos, vadinamos amigdalinu. Ją galite rasti bet kuriame chemijos vadovėlyje. Apie ją daug rašyta, nes ji gamtoje buvo atrasta labai seniai.
Kai amigdalinas yra išgryninamas, iš jo išgaunamas koncentratas, naudojamas vėžio gydymui. Jis vadinamas leutriliu . Dr. Ernestas Julianas Crabsas – žmogus, kuris pirmasis išskyrė šį komponentą ir išgrynino jį vėžio gydymui, – pavadino jį vitaminu B12 . Tai neoficialus jo pavadinimas. Jo nerasite jokioje oficialioje enciklopedijoje, tačiau jis teigė, kad šios medžiagos savybės yra labai panašios į šios grupės vitaminų savybes, ir teigė, kad jis yra būtinas sveikatai ir vėžio gydymui. Kadangi jau buvo žinoma 16 šios grupės vitaminų, jis nusprendė, kad tai turėtų būti 17 numeris. Štai kodėl jis vadinamas vitaminu B17, bet pati medžiaga vadinama amigdalinu. Tai ne tik teorija; visa tai patvirtinta laboratoriniais tyrimais.
Amigdalino molekulę sudaro keturi komponentai: dvi dalys gliukozės (cukraus), benzaldehido ir cianido.
Žodis „cianitas“ gąsdina daugelį žmonių, nes žinome, kad tai toksiškas elementas. Jie stebisi, kaip gali jį nuryti, manydami, kad tai nuodas ir gali sukelti apsinuodijimą. Tai ypač aktualu perskaičius laikraščių straipsnius, kuriuose teigiama, kad negalima vartoti leutrilo ar abrikosų branduolių, nes juose yra cianito.
Ir jie lengvai pasiduoda šioms gudrybėms, nes tai tėra tik apgaulė. Gryna cianito forma yra toksiška ir gali nužudyti žmones, tačiau kai cianitas yra kapsulėje molekulėje, tarsi užrakintas kitų komponentų, jis gali būti netoksiškas, ir daugeliu atvejų būtent taip ir yra. Paimkime, pavyzdžiui, vitaminą B12. Vitaminas B12 – jo oficialus pavadinimas yra cianokobalaminas – ir jame yra cianito.
Mūsų mityboje yra nemažai maisto produktų, kurių sudėtyje yra cianido. Jie ne tik netoksiški, bet ir būtini mūsų organizmui. Mes negalėtume gyventi be vitamino B12, todėl sužinojus, kad produkte yra cianido, nereikia nerimauti.
Kyla klausimas, kas gali išskirti cianidą? Jei iš amigdalino molekulės išsiskiria cianidas ir benzaldehidas, kuris taip pat yra labai toksiška medžiaga, galite apsinuodyti. Kyla klausimas, kas gali tai padaryti? Ir atsakymas yra labai įdomus. Yra fermentas, galintis tai padaryti, labai specifinis fermentas, kuris suskaido amigdalino molekulę, ją atverdamas. Aš jį pavadinau atidarymo fermentu, ir jis randamas vėžio ląstelėse. Dažniausiai vėžio ląstelėse!
Tai reiškia, kad valgote maistą, kuriame yra tik nedidelis kiekis, vos pėdsakai, šios medžiagos, amigdalino. Tačiau nutinka taip: kontaktuodamas su vėžio ląstele, jis taip pat kontaktuoja su šiuo atsidarymo fermentu, kuris skaido amigdalino molekulę, išskirdamas cianidą ir benzaldehidą, kurie savo ruožtu atakuoja vėžio ląstelę.
Normaliose ląstelėse šio fermento nėra, todėl tai labai selektyvus mechanizmas, kuris atakuoja tik vėžio ląsteles. Manau, kad tai unikalus natūralus mechanizmas, kuris akivaizdžiai yra natūralaus proceso dalis.
Kur dar, be abrikosų kauliukų, galima rasti amigdalino?
Amigdalino yra maždaug 1400 valgomųjų augalų. Jo yra visur. Amigdalino yra žolėje, ypač plačialapėje žolėje. Tai labai įdomus faktas, nes žinome, kad kai gyvūnai, pavyzdžiui, katės ir šunys, serga, jie instinktyviai ėda žolę . Žmonės visada stebisi, kodėl? Manau, kad gyvūnai turi instinktą ieškoti žolelių, turinčių gydomųjų savybių.
Prieš keletą metų nusipirkome šviežių abrikosų, nes kažkas pasakė, kad primatai ir beždžionės neėda vaisių minkštimo, o juos pralaužia ir suėda šviežius abrikosų kauliukus. Tai buvo žavu, ir man buvo sunku tuo patikėti. Taigi nuėjau į zoologijos sodą ir pasikalbėjau su vietos darbuotojais, kad atliktų eksperimentą. Kartu nuėjome į narvą su didžiule gorila.
Mes žiūrėjome į ją, o ji žiūrėjo į mus. Įmetėme porą šviežių abrikosų į jos narvelį. Iš pradžių ji nereagavo. Tada susidomėjo, priėjo, pakėlė juos, susuko, pauostė, nuplėšė minkštimą, paėmė abrikoso kauliuką, įkando į jį, praskėlė kauliuką, ištraukė turinį ir suvalgė.
Taip elgiasi gyvūnas, kuris niekada anksčiau nebuvo matęs abrikosų. Taigi, tai įgimtas instinktas.
Šiandien turtingiausias amigdalino šaltinis yra įvairių šeimų vaisių kauliukai. Tai abrikosai, slyvos, persikai… Jei įkąsite obuolio kauliuką, pajusite kartumą – tai yra šios medžiagos, amigdalino, skonis.
Dėl šios priežasties žmonės vengia valgyti abrikosų ar kitų vaisių kauliukus, pirmenybę teikdami saldesniam, skanesniam maistui. Tuo tarpu primityvesnėse visuomenėse ir gentyse, kurios vartoja šiuos maisto produktus, vėžio atvejų yra daug mažiau.
Galite nusibraižyti sau schemą, kurioje aiškiai matytumėte, kas
Kuo labiau šiuolaikiniai žmonės rafinuoja ir saldina savo maistą, tuo didesnis vėžio atvejų skaičius.
Jei nuvyksite į vietas, kur vis dar egzistuoja primityvios visuomenės, rasite mažai arba visai nerasite vėžiu sergančių pacientų. Esame įsitikinę, kad taip yra dėl mitybos pokyčių.
2007 m. Norvegijos maisto saugos tarnyba, remdamasi Vokietijos maisto saugos tarnybos nutarimu, perspėjo žmones suvalgyti ne daugiau kaip 1–2 abrikosų kauliukus per dieną, kad būtų išvengta apsinuodijimo cianidu. Gal galite pakomentuoti?
Na, pirmiausia reikėtų nusijuokti iš šio teiginio, nes jis kyla iš visiško realybės nesupratimo. Pavyzdžiui, hunzų gentis niekada nesirgo vėžiu. Bent jau žmogaus sveikata ten buvo vertinama pagal jam priklausančių medžių skaičių. Žmonės ten nuolat valgo abrikosų kauliukus, kaip saldainius, ir gyvena 90–100 metų nesusirgdami vėžiu.
Mus gąsdina istorijos apie žmones, mirusius suvalgius nedidelį dubenėlį abrikosų kauliukų. Aš netikiu šiomis istorijomis. Pažįstu daug žmonių, kurie juos valgo reguliariai. Blogiausiu atveju jiems gali pradėti skaudėti pilvą, bet dar niekas nuo to nemirė.
Mes visada tikėjome, kad gamta negali mums pakenkti, mes tik patys ja piktnaudžiaujame.
Mūsų patarimas – vienu metu suvalgyti tiek abrikosų kauliukų, kiek suvalgytumėte juos valgydami su visu vaisiu. Vidutiniam žmogui tai gali būti 6–9.
Daugumai žmonių tai labai saugus kiekis. Aš asmeniškai kelis kartus per dieną suvalgau 6–7 abrikosų kauliukus ir niekada nepatyriau neigiamos reakcijos. Tačiau mūsų patarimas – suvalgyti 4–5 abrikosus, ir tada tikrai nebus jokio pavojaus.
Rygos valdžia teigia, kad abrikosų kauliukų (amigdalino) veiksmingumas gydant vėžį nėra įrodytas. Savo knygoje minėjote, kad Memorialinis Sloan-Ketting vėžio centras atliko panašius amigdalino tyrimus. Gal galite tai pakomentuoti?
Taip, tai vienas sunkiausiai žmonėms suprantamų dalykų. Net man pačiam tai tikrai buvo sunku suvokti. Galbūt tai vienas didžiausių visos mokslo bendruomenės šališkumo, o kartais mokslinė tiesa slepiama dėl kitų priežasčių.
Esmė ta, kad leutrilo veiksmingumas yra moksliškai įrodytas. Tačiau jei peržvelgsite mokslinių tyrimų straipsnius, pamatysite tyčinį rezultatų iškraipymą ir klastojimą.
Niekas net neginčijo šių pranešimų, nes jie buvo pateikti svarbiausio šalies vėžio centro. Ankstyvieji ten atlikti tyrimai įrodė, kad leutrilis yra labai veiksmingas gydant vėžį, tačiau patys jie šiuos pranešimus slėpė.
Jie nenorėjo jo publikuoti, todėl paėmė tyrimų rezultatus iš mokslininko, kuris prie to dirbo, ir perdavė juos kitiems žmonėms, kurie pateikė „teisingus“ rezultatus, ir niekas neturėjo matyti pačių ataskaitų.
Dėl šios priežasties daugelis tyrimo dalyvių pasipiktino šiais veiksmais, o kai kurie protestuodami atsistatydino.
Žmonėms sunku patikėti, kad tokios prestižinės institucijos kaip Sloan Kentring manipuliuotų informacija, bet jos tai daro. Štai kodėl parašiau savo knygą: parodyti, kad vėžio politika ir ekonomika yra daug sudėtingesnės nei jo mokslinis tyrimas.
Kiek veiksmingas abrikosų kauliukų (amigdalino) vėžio gydymas, palyginti su tradiciniais metodais?
Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad neatlikome jokių didelio masto tyrimų. Tačiau tai nereiškia, kad nėra jokios statistikos apie amigdalino veiksmingumą gydant vėžį, nes gauname daugybę duomenų iš klinikų ir gydytojų, kurie naudoja šią medžiagą savo terapijoje.
Jau keletą metų stebiu šį procesą, lankiausi daugybėje veikiančių klinikų visame pasaulyje. Kalbėjausi su pacientais ir dalyvavau daugybėje konferencijų, kuriose dalyvavo žmonės, besilaikantys amigdalino vėžio gydymo teorijos. Kalbėjausi su šimtais žmonių ir gavau daugybę laiškų, todėl gana gerai suprantu, kas vyksta.
Visų pirma, turime suprasti, kad žmonės kreipiasi į amigdaliną vėžio gydymui tik išbandę daugybę kitų gydymo būdų. Daugumai žmonių tai yra kraštutinė priemonė. Jiems buvo taikyta spindulinė terapija, chirurgija, chemoterapija… ir gydytojai jiems pasakė: „Atsiprašome, daugiau niekuo negalime jums padėti!“
„Iš tų, kurie kreipiasi į mūsų terapiją paskutinėse ligos stadijose, apie 15 % grįžta į normalų gyvenimą . Žinoma, tai nėra geriausias rezultatas, bet 15 % nėra taip blogai; be jos jie visi būtų mirę. “
Jie pradeda gydymą amigdalinu, jau susidūrę su didele kliūtimi, nes jų imuninė sistema jau yra labai susilpnėjusi chemoterapijos ir radiacijos.
Dabar pažvelkime į kitą grupę – tuos, kurie pradėjo šią terapiją nepakenkdami savo imuninei sistemai šiomis procedūromis.
Dabar šis skaičius keičiasi ir turime statistiką, kuri siekia 85 procentus . Kiek mačiau, tūkstančiai žmonių jau gali grįžti į normalų gyvenimą, o 15 proc. iš jų negali pasveikti.
Toks ir yra palyginimas. Ir žmonės turėtų turėti teisę pasirinkti alternatyvą.
85 % žmonių po gydymo amigdalinu visiškai atsikrato naviko?
Geras klausimas. Daugeliu atvejų taip, bet gilesnis atsakymas yra tas, kad navikas nėra vėžys – tai vėžio simptomai. Gydytojai nerimauja, kas sukelia vėžį? Kas lemia naviko augimą? Jie mano, kad tai yra organizmo sutrikimas. Dauguma navikų nesudaromi vien tik iš vėžio ląstelių; jie yra vėžio ir sveikų ląstelių mišinys. Kuo didesnis vėžio ląstelių procentas, tuo rimtesnis vėžys ir tuo greičiau jis auga.
Argi nekeista, kad ortodoksiniai gydytojai nenaudoja amigdalino vėžio gydymui?
Iš pradžių tai gali pasirodyti keista, bet kai suprasite, kaip tai veikia, kaip veikia sistema ir kaip vaistai yra patvirtinami ir pateikiami į rinką, tada suprasite pinigų srautus ir tai nebeatrodys taip keista. Nes negalite užsidirbti pinigų gydydami pacientus natūraliomis priemonėmis, šiuo atveju – paprastais abrikosų kauliukais.
Mūsų terapija, vėžio gydymas amigdalinu, yra labai nebrangi, palyginti su chemoterapija.
Taikant tradicinį vėžio gydymą, žmonės paskutiniais gyvenimo mėnesiais parduoda savo namus ir išleidžia visas santaupas, bet po to vis tiek miršta.
Taigi jums atrodo keista, kad gydytojai nežino apie šį vaistą, bet kai supranti finansinę šios pramonės pusę, tau tai nebeatrodo keista.
Daugelis šiuolaikinių gydytojų yra tvirtai įsitikinę, kad Leutril neveikia. Tad kodėl jie jį vartoja? Kodėl jis toks tikras? Nes jis apie tai skaitė medicinos žurnale.
Tradiciniai gydytojai miršta nuo vėžio, kaip ir jų pacientai. Tiesą sakant, gydytojai dar labiau linkę susirgti vėžiu nei kiti žmonės. Jie taip pat gydo savo šeimos narius tradiciniais metodais.
Taigi, tai ne praktikuojančių gydytojų, slepiančių tiesą nuo savo pacientų, siekdami užsidirbti pinigų, klausimas. Tai aukštesnis lygmuo. Tai pačios sistemos, kurioje gydytojas dirba, reikalas . Sistema jam nurodo, kokias medžiagas jis gali, o kokias ne, vartoti. Tai labai, labai korumpuota sistema.
Amerikoje vėžio vaisto veiksmingumo įrodymas reikalauja milžiniškų pinigų sumų – maždaug 80 milijonų dolerių . Vaistas turi pereiti visą patvirtinimo procesą. Jūs einate per visus šiuos laboratorinius procesus, turite daugybę pelių, išbandote tai ir aną, aiškinate visokius biologinius kelius, turite daugybę dokumentų ir įtraukiate daug žmonių. Tai labai, labai brangu.
Nuostabiausia, kad dauguma šių tyrimų atliekami ne tam, kad išsiaiškintų, ar vaistas veikia, o tam, kad išsiaiškintų, kiek jis toksiškas.
Tai daroma siekiant nustatyti, koks šios medžiagos procentas nužudys 50 % gyvūnų, tai yra LD50. Po to jie sumažins dozę ir nuspręs, koks kiekis leistinas vartoti.
Nėra atlikta jokia vaisto veiksmingumo analizė, atliekami tik toksiškumo tyrimai.
Bet kokiu atveju, jūs turite pereiti visą šį procesą ir gausite dokumentą, patvirtinantį, kad vaistas buvo kliniškai patikrintas. Jei galite sau tai leisti, galite visiems sakyti, kad tai patikrinta terapija.
Amigdalino veikimo mechanizmas gydant vėžį niekada nebuvo paneigtas. Niekas negali jo paneigti, nes tai gerai žinomas mechanizmas. Tie, kurie tam priešinasi, niekada apie tai nediskutuoja, nes žino, kad tai patikimos mokslinės žinios.
JAV sveikatos priežiūros pramonė sudaro ketvirtadalį visos šalies pramonės produkcijos. Tai milžiniška pramonės šaka. Kalbame apie milijardus dolerių. Tai vienas labiausiai korumpuotų sektorių. Didžioji dalis šių pinigų yra paslėpta. Todėl apie juos pranešama mokesčio, naudojamo moksliniams tyrimams subsidijuoti, forma. Jūsų žiniai, didžioji šių tyrimų dalis skirta vėžio gydymui.
Taigi, Edwardas Griffinas teigia, kad vėžys yra liga, tiesiogiai susijusi su vitamino B-17 (amigdalino), kurio dideliais kiekiais randama abrikosų branduoliuose, trūkumu. Tačiau liūdniausia ir labiausiai nerimą kelianti yra tai, kad vėžio gydymo politika yra visiškai korumpuota ir nesuinteresuota pateikti į rinką vaistų nuo vėžio.
