Žinoma šokėja ir šokių trenerė Eglė Straleckaitė-Domarkienė (34 m.) atvirai prakalbo apie jautrią savo gyvenimo patirtį. Dar vaikystėje išgyventa artimo žmogaus netektis paliko prisiminimų, prie kurių ji sugrįžta ir šiandien. Tačiau kalbėdama apie praeitį moteris išskyrė vieną dalyką, už kurį iki šiol jaučiasi dėkinga.
Lapkričio pradžia daugeliui lietuvių yra ypatingas metas. Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines žmonės aplanko artimųjų kapus, uždega žvakutes ir prisimena tuos, kurių nebėra šalia.
Tačiau Eglei Straleckaitei-Domarkienei šis laikotarpis reiškia daugiau nei tradicinį apsilankymą kapinėse.
Tai ir proga susiburti su šeima, prisiminti praeitį bei įvertinti laiką, kurį dar galima praleisti su artimaisiais.
Šiemet moteris pasidalijo mintimis apie vaikystėje patirtą netektį ir šeimos požiūrį į sudėtingas gyvenimo temas.
Vaikystės patirtis, kuri išliko atmintyje
Vaikystėje žmogus dar tik mokosi suprasti pasaulį, todėl susidūrimas su artimojo netektimi gali kelti daugybę klausimų.
Kodėl žmonės miršta? Kodėl jų nebegalima aplankyti? Kaip pasikeičia šeimos gyvenimas, kai vieno žmogaus nebelieka?
Tokius klausimus vaikams dažnai nelengva užduoti, o suaugusiesiems – į juos atsakyti.
E. Straleckaitė, prisimindama savo vaikystės patirtį, atkreipė dėmesį į tai, kaip svarbu, kad šeimoje sudėtingos temos nebūtų nutylimos.
„Esu dėkinga, kad nuo manęs to neslėpė“, – tokiais žodžiais ji apibūdino savo požiūrį į vaikystėje patirtą netektį.
Ši mintis atskleidžia, kad atvirumas šeimoje gali būti svarbus net tada, kai kalbama apie labai jautrius išgyvenimus.
Kodėl su vaikais svarbu kalbėti atvirai?
Suaugusieji kartais stengiasi apsaugoti vaikus nuo skaudžių žinių.
Noras apsaugoti yra suprantamas, tačiau visiškas nutylėjimas ne visada padeda.
Vaikai dažnai pastebi pasikeitusią šeimos atmosferą, artimųjų liūdesį ar neįprastą elgesį, net jeigu jiems niekas nepaaiškina, kas įvyko.
Psichologai rekomenduoja apie netektį kalbėti vaikui suprantamais žodžiais, atsižvelgiant į jo amžių ir emocinį pasirengimą.
Svarbu suteikti galimybę užduoti klausimus, pasidalyti jausmais ir suprasti, kad liūdesys yra natūrali reakcija į praradimą.
Tačiau kiekvieno vaiko patirtis skirtinga.
Vieniems norisi daug kalbėtis, kitiems reikia daugiau laiko, o dar kiti savo jausmus lengviau išreiškia piešdami, žaisdami ar prisimindami bendras akimirkas.
Vėlinės jai – ne tik išėjusiųjų prisiminimas
E. Straleckaitė-Domarkienė pabrėžia ir kitą svarbią šio laikotarpio pusę.
Vėlinės jai yra proga ne tik prisiminti mirusius artimuosius, bet ir susiburti su tais, kurie tebėra šalia.
Toks požiūris primena, kad šeimos tradicijos gali turėti kelias prasmes.
Apsilankymas kapinėse leidžia pagerbti išėjusiųjų atminimą, o bendras laikas su šeima suteikia galimybę stiprinti ryšius tarp skirtingų kartų.
Dažnai būtent per tokius susitikimus prisimenamos senos istorijos, peržiūrimos nuotraukos ir vaikams pasakojama apie giminaičius, kurių jie galbūt net nepažinojo.
Taip šeimos atmintis perduodama iš kartos į kartą.
Šiandien jos gyvenime – naujas šeimos etapas
Pastarieji metai E. Straleckaitei-Domarkienei buvo kupini svarbių asmeninių pokyčių.
Šių metų liepą šokėja ir jos vyras Dominykas Domarkas susilaukė sūnaus Tauro.
Moteris taip pat augina dukrą Vakarę.
Motinystė, šeimos kasdienybė ir profesinė veikla šiandien užima svarbią jos gyvenimo dalį.
Anksčiau viešuose interviu Eglė yra pasakojusi apie artimą ryšį su tėvais, šeimos tradicijas ir vaikystės prisiminimus.
Todėl jos mintys apie artimųjų atminimą ir bendrą laiką su šeima dera su vertybėmis, kurias ji yra pabrėžusi ir anksčiau.
Prisiminimai, kuriuos išsaugome visam gyvenimui
Artimųjų netektis dažnai pakeičia tai, kaip žmonės vertina kasdienes akimirkas.
Paprasti pokalbiai, bendros šventės, šeimos kelionės ar vaikystės prisiminimai ilgainiui gali įgyti visai kitokią reikšmę.
Net ir praėjus daugeliui metų, tam tikros datos ar šeimos tradicijos gali priminti žmones, kurių nebėra.
Vėlinės suteikia progą tokiems prisiminimams skirti daugiau dėmesio.
Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kaip šeimos kalba apie praradimus.
Atviras, jautrus bendravimas gali padėti vaikams geriau suprasti savo jausmus ir išsaugoti šiltus prisiminimus apie išėjusius artimuosius.
Viena mintis, kuri verta dėmesio
E. Straleckaitės-Domarkienės pasidalijimas primena, kad netektis nėra vien suaugusiųjų gyvenimo dalis.
Su ja susiduria ir vaikai, todėl svarbu, kad jie neliktų vieni su savo klausimais.
Atvirumas, artimųjų palaikymas ir galimybė kalbėtis gali padėti geriau suprasti sudėtingas gyvenimo patirtis.
O Vėlinės tampa proga ne tik prisiminti išėjusius, bet ir dar kartą įvertinti tuos, kurie šiandien yra šalia.
Kaip manote, ar vaikams apie artimųjų netektį reikėtų kalbėti atvirai nuo mažens, ar geriau palaukti, kol jie paaugs?




