Slaptas JAV branduolinio karo planas pribloškė: Maskvai buvo numatytas katastrofiškas scenarijus, o sąraše – šimtai taikinių

Dešimtmečius neviešinti Jungtinių Amerikos Valstijų kariniai dokumentai atskleidžia vieną grėsmingiausių Šaltojo karo istorijos puslapių. Tuo metu, kai pasaulis gyveno nuolatinėje branduolinio konflikto baimėje, JAV strategai rengė planus, kuriuose buvo numatyti smūgiai Sovietų Sąjungos kariniams ir pramoniniams objektams. Tarp galimų taikinių atsidūrė ir Maskva. Istoriniai dokumentai rodo, kokio masto katastrofai tuomet ruošėsi dvi supervalstybės.

Dokumentai, kurie ilgus metus buvo slepiami nuo visuomenės

Šaltasis karas dažnai prisimenamas kaip politinės įtampos, žvalgybos operacijų ir ginklavimosi varžybų laikotarpis.

Tačiau už viešų valstybių vadovų pareiškimų vyko kur kas sudėtingesni procesai.

JAV ir Sovietų Sąjungos kariniai strategai nuolat analizavo galimus didelio masto karo scenarijus.

Vienas svarbiausių klausimų buvo, kaip valstybės reaguotų, jeigu branduolinis atgrasymas nebesuveiktų.

Dabar istoriniai dokumentai leidžia geriau suprasti, kokie sprendimai buvo svarstomi už uždarų durų.

Ir kai kurios detalės iki šiol kelia nerimą.

Maskva buvo vienas svarbiausių strateginių centrų

Maskva buvo ne tik politinės valdžios centras.

Čia buvo sutelktos svarbios valstybės valdymo, karinės vadovybės ir pramonės struktūros.

Todėl rengiant galimo branduolinio konflikto scenarijus miestas buvo vertinamas kaip strategiškai reikšminga teritorija.

Istoriniai JAV dokumentai rodo, kad kariniuose planuose buvo nagrinėjami smūgiai Sovietų Sąjungos karinei infrastruktūrai, vadovybės objektams ir pramonės centrams.

Tačiau svarbu suprasti vieną esminę aplinkybę.

Šie dokumentai atspindi konkretaus istorinio laikotarpio karinius svarstymus.

Jie nėra įrodymas, kad toks smūgis planuojamas šiandien.

Šimtai taikinių – tik dalis gerokai didesnio plano

Šaltojo karo metais JAV buvo parengtas vadinamasis bendrasis integruotas operacinis planas, žinomas santrumpa SIOP.

Tai buvo branduolinio karo planavimo sistema, skirta galimam konfliktui su Sovietų Sąjunga ir jos sąjungininkais.

Istoriniai tyrimai atskleidžia, kad ankstyvuosiuose šios sistemos variantuose buvo numatyti smūgiai daugiau kaip tūkstančiui taikinių.

Planavimas apėmė įvairias objektų kategorijas.

Tarp jų buvo branduolinių pajėgų infrastruktūra, kiti kariniai objektai ir pramoniniai centrai.

Tokio masto planai atskleidžia, kaip smarkiai abi supervalstybės buvo įsitraukusios į branduolinio atgrasymo varžybas.

Vis dėlto ne visi šių planų dokumentai yra viešai prieinami.

Todėl kai kurios detalės iki šiol lieka neatskleistos.

Vienas skaičius parodo, kokio masto grėsmė buvo svarstoma

Branduolinių ginklų galia dažnai matuojama megatonomis.

Viena megatona atitinka milijono tonų trotilo sprogstamąją energiją.

Šaltojo karo metais abi supervalstybės kūrė ir svarstė itin didelės galios branduolinius užtaisus.

Kai kurių JAV arsenale buvusių ginklų galia siekė dešimtis megatonų.

Istoriniuose tyrimuose nagrinėti ir skirtingų galių branduolinių smūgių padariniai didiesiems miestams.

Tačiau vien antraštėje minimi 15 megatonų neleidžia tiksliai nustatyti, apie kurį konkretų dokumentą ar scenarijų kalbama.

Tam būtina žinoti originalaus plano datą ir jo turinį.

Karinis planavimas apėmė ne tik kariuomenę

Vienas labiausiai nerimą keliančių istorinių faktų – tai, kad branduolinio karo scenarijuose buvo vertinami ir dideli pramoniniai bei miestų centrai.

Toks planavimas reiškė, kad konflikto pasekmės galėjo paliesti milžinišką civilių gyventojų skaičių.

Istoriniai tyrimai rodo, jog to meto strategai skaičiavo ne tik karinių pajėgumų praradimus, bet ir galimą ekonominės infrastruktūros sunaikinimą.

Šiandien tokie dokumentai vertinami ir kaip įspėjimas apie branduolinio karo humanitarines pasekmes.

Net vienas didelio masto branduolinis smūgis galėtų sukelti katastrofišką žalą žmonėms, infrastruktūrai ir aplinkai.

O plataus masto konfliktas tarp branduolinių valstybių turėtų pasekmių, kurios peržengtų tiesiogiai kariaujančių šalių sienas.

Kodėl tokie planai apskritai buvo rengiami?

Branduolinio atgrasymo logika grindžiama prielaida, kad galimas priešininkas atsisakys puolimo, jeigu žinos, jog sulauks pražūtingo atsako.

Būtent todėl JAV ir Sovietų Sąjunga kaupė didžiulius branduolinius arsenalus.

Abi pusės siekė užtikrinti, kad net patyrusios netikėtą smūgį galėtų atsakyti.

Tačiau toks požiūris turėjo ir pavojingą pusę.

Didėjant ginklų skaičiui, augo susirūpinimas dėl galimų klaidingų sprendimų, techninių sutrikimų ir nesusipratimų.

Branduolinio konflikto pavojus tapo vienu svarbiausių tarptautinio saugumo klausimų.

Vėliau JAV ir Sovietų Sąjunga pradėjo sudaryti susitarimus, skirtus riboti ginklavimosi varžybas.

Istoriniai dokumentai vėl aktualūs šiandien

Nors Šaltasis karas baigėsi daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, branduolinio atgrasymo klausimas niekur nedingo.

Rusijos karas prieš Ukrainą ir didėjanti įtampa tarp Maskvos bei Vakarų valstybių vėl paskatino diskusijas apie branduolinę saugumo politiką.

Vis dėlto istoriniai JAV planai neturėtų būti painiojami su dabartiniais kariniais sprendimais.

Tai, kad kadaise buvo parengti galimo branduolinio karo scenarijai, savaime nereiškia, jog jie šiandien galioja tokia pačia forma.

Šiuolaikinės branduolinės doktrinos, valstybių kariniai pajėgumai ir tarptautinė padėtis yra pasikeitę.

Todėl kiekvieną naują pranešimą apie tariamai atskleistą planą būtina vertinti atsižvelgiant į jo istorinį kontekstą.

Svarbiausia detalė, kurią lengva praleisti

Skaitant apie slaptus branduolinio karo planus gali susidaryti įspūdis, kad kalbama apie neseniai priimtus sprendimus.

Tačiau išslaptintas dokumentas nebūtinai yra naujas dokumentas.

Dažnai tai prieš kelis dešimtmečius parengta medžiaga, kuri tik vėliau tampa prieinama visuomenei.

Būtent todėl būtina atskirti tris dalykus: kada planas buvo sudarytas, kada jis išslaptintas ir kada apie jį paskelbta žiniasklaidoje.

Šios datos gali skirtis net keliais dešimtmečiais.

Šaltojo karo pamoka, kurios pasaulis neturėtų pamiršti

JAV branduolinio karo planavimo istorija atskleidžia, kokio masto konfliktui kadaise ruošėsi pasaulio supervalstybės.

Maskva ir kiti Sovietų Sąjungos strateginiai centrai buvo nagrinėjami kaip galimi branduolinių smūgių taikiniai.

Tačiau svarbiausia šių dokumentų reikšmė nėra vien skaičiai ar objektų sąrašai.

Jie parodo, kokios pavojingos gali tapti ginklavimosi varžybos, kai valstybių saugumas vis labiau siejamas su gebėjimu padaryti priešininkui katastrofišką žalą.

Istoriniai planai šiandien primena ne apie neišvengiamą naują karą, o apie būtinybę užkirsti kelią situacijai, kurioje branduoliniai ginklai būtų panaudoti.