Valdas Adamkus prabilo apie skaudžiausią gyvenimo nesėkmę: vienas įvykis sugriovė visas jo svajones

Dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs prezidentas Valdas Adamkus per savo gyvenimą patyrė ir istorinių pergalių, ir skaudžių išbandymų. Tačiau net aukščiausios valstybės pareigos bei visuomenės pagarba nepakeitė jo požiūrio į vieną jaunystėje patirtą įvykį. Buvęs šalies vadovas atskleidė, ką iki šiol laiko didžiausia savo gyvenimo nesėkme.

Prisiminimas, kurio neištrynė net dešimtmečiai

Kalbėdamas „Lietuvos ryto televizijai“, V. Adamkus prisiminė laikotarpį, kuris iš esmės pakeitė jo gyvenimą.

Prezidentas neslėpė, kad didžiausią skausmą jam sukėlė ne politinės nesėkmės ar pralaimėti sprendimai.

Sunkiausiu išgyvenimu jis pavadino 1944 metus, kai dėl karo ir artėjančios sovietų okupacijos buvo priverstas palikti Lietuvą.

Tuomet jaunas vyras neteko įprasto gyvenimo, namų ir galimybės savo ateitį kurti gimtinėje.

„Tai sunkiausias prisiminimas per visus gyvenimo metus“, – sakė V. Adamkus.

Vieną akimirką pasikeitė visas gyvenimas

Prezidentas prisiminė, kad išvykimas iš Lietuvos reiškė gerokai daugiau nei gyvenamosios vietos pakeitimą.

Kartu su gimtine teko palikti jaunystės planus, artimą aplinką ir svajones apie ateitį.

Pasak V. Adamkaus, anuomet atrodė, kad viskas, kuo tikėta ir ko siekta, staiga žlugo.

Karas ir okupacija privertė jį pradėti naują gyvenimo etapą svetur.

Vėliau V. Adamkus apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sukūrė sėkmingą profesinę karjerą. Tačiau ryšio su Lietuva niekada nenutraukė.

Didžiausią nesėkmę lydėjo ir istorinė pergalė

Nors išvykimą iš Lietuvos prezidentas įvardijo skaudžiausiu gyvenimo išbandymu, vėliau jam pavyko sugrįžti į gimtinę ir tapti jos vadovu.

V. Adamkus Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais.

Kalbėdamas apie didžiausią savo pasiekimą, jis išskyrė Lietuvos įsiliejimą į Vakarų valstybių bendruomenę.

2004 metais Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos nare.

Būtent šį istorinį žingsnį V. Adamkus laiko vienu svarbiausių savo gyvenimo darbų.

Taip susiklostė nepaprastas likimo posūkis: žmogus, kuriam jaunystėje teko palikti okupuojamą tėvynę, po daugelio metų prisidėjo prie jos saugumo ir vietos Europoje įtvirtinimo.

Ir nors gyvenimas atnešė daugybę laimėjimų, prisiminimas apie 1944-uosius prezidentui išliko vienas skaudžiausių.