Aidas Užkuraitis
Dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs prezidentas Valdas Adamkus per savo gyvenimą patyrė daugybę istorinių įvykių, pasiekė aukščiausias politines pareigas ir pelnė visuomenės pagarbą. Tačiau net ir didžiausi laimėjimai neištrynė vieno skaudaus prisiminimo. Buvęs šalies vadovas atskleidė, kokį gyvenimo įvykį iki šiol laiko didžiausia savo nesėkme.
Prisiminimas, kurio nepavyko pamiršti
Kalbėdamas „Lietuvos ryto televizijai“, V. Adamkus prisiminė ne tik savo politinę karjerą, bet ir vieną sunkiausių asmeninio gyvenimo laikotarpių.
Prezidentas prisipažino, kad didžiausia jo gyvenimo nesėkmė susijusi su 1944 metais.
Tuomet, artėjant sovietų okupacijai, jam teko palikti gimtąją Lietuvą.
Tai buvo sprendimas, iš esmės pakeitęs visą jauno žmogaus gyvenimą.
Per trumpą laiką teko atsisveikinti su namais, artima aplinka ir ateities planais.
V. Adamkus pasakojo, kad tuo metu žlugo daugybė svajonių ir vilčių, kurias jis siejo su gyvenimu gimtinėje.
Tačiau gyvenimas pateikė netikėtą posūkį
Pasitraukęs iš Lietuvos, V. Adamkus vėliau įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ten jis kūrė savo gyvenimą, siekė išsilavinimo ir dirbo aplinkosaugos srityje.
Vis dėlto ryšys su Lietuva niekada nenutrūko.
Atkūrus šalies nepriklausomybę, V. Adamkus sugrįžo į Lietuvos politinį gyvenimą, o 1998 metais buvo išrinktas prezidentu.
Šalies vadovo pareigas jis ėjo dvi kadencijas – 1998–2003 ir 2004–2009 metais.
Taip skaudžiausia jaunystės patirtis tapo ilgo gyvenimo kelio dalimi, kuris galiausiai jį sugrąžino į gimtinę.
Vieną pasiekimą išskyrė iš visų kitų
Paklaustas apie didžiausią gyvenimo laimėjimą, V. Adamkus nedvejojo.
Jis išskyrė Lietuvos įstojimą į NATO ir Europos Sąjungą 2004 metais.
Buvusio prezidento teigimu, pastangos padėti Lietuvai įsitvirtinti tarptautinėje bendruomenėje buvo svarbiausias jo politinės veiklos tikslas.
V. Adamkus taip pat pripažino, kad ir šiandien atidžiai stebi Lietuvos politinį gyvenimą.
Nors kai kurie įvykiai jam kelia nusivylimą, prezidentas pabrėžė besidžiaugiantis tuo, ką nepriklausoma Lietuva pasiekė per pastaruosius dešimtmečius.
Jo gyvenimo istorijoje susipina du visiškai skirtingi išgyvenimai: skausmas praradus gimtinę ir pasididžiavimas galėjus prisidėti prie jos sugrįžimo į Vakarų valstybių bendruomenę.
Būtent šis kontrastas geriausiai atskleidžia, kodėl 1944 metų įvykiai V. Adamkaus atmintyje išliko tokie svarbūs net praėjus daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams.
