Praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, tačiau viena 1995-ųjų vasaros istorija Panevėžyje iki šiol sunkiai telpa į įprastos kriminalinės bylos rėmus. Dvylikametis Marius vieną rytą išėjo į miestą pardavinėti laikraščių ir namo nebegrįžo.
Šeima jo laukė, o berniuko mama beveik iš karto pajuto, kad nutiko kažkas negero. Tą naktį, trumpam užmigusi, ji, kaip vėliau pati pasakojo, sapne išgirdo sūnaus šauksmą: „Gelbėk, mamyte!“
Tuo metu moteris dar nežinojo, kas nutiko jos vaikui.
Atsakymo teko laukti savaitę.
Turėjo netrukus švęsti 13-ąjį gimtadienį
Marius buvo jauniausias gausios šeimos vaikas. 1995 metų rugpjūčio 13-ąją jam būtų sukakę trylika.
To meto spaudoje berniuko mama pasakojo, kad šeima jau kalbėjo apie artėjantį gimtadienį. Marius norėjo paprastos šeimos šventės – namuose kepto pyrago su braškėmis ir laiko kartu su artimaisiais.
Tačiau iki gimtadienio buvo likę mažiau nei du mėnesiai, kai šeimos gyvenimas pasikeitė visiems laikams.
Berniukas užsidirbdavo pardavinėdamas spaudą. Panevėžyje jis turėjo vietų, kuriose siūlydavo laikraščius ir žurnalus, o mama prisiminė jį kaip pareigingą vaiką, kuris stengdavosi prisidėti prie šeimos gyvenimo.
Uždirbęs pinigų jis kartais parnešdavo dovanėlių broliams, seserims ir mamai.
Vieną dieną namo nebegrįžo
1995-ųjų birželį Marius eilinį kartą išėjo pardavinėti spaudos.
Tačiau vakare jo namuose nebuvo.
Tai šeimai iš karto pasirodė neįprasta. Pasak mamos, sūnus paprastai būdavo pareigingas ir grįždavo laiku.
Moteris kreipėsi į policiją.
Prasidėjo laukimas, kurį ji po daugelio metų vis dar prisiminė itin aiškiai.
Tą pirmąją naktį mama beveik nemiegojo. Kai trumpam užsnūdo, pasak jos pačios pasakojimo to meto laikraščiui „Akistata“, sapne išgirdo Marių šaukiant: „Gelbėk, mamyte!“
Ji staiga pabudo.
Tai buvo asmeninis motinos prisiminimas, o ne bylos įrodymas ar faktas, kuriam būtų galima suteikti antgamtinę reikšmę. Tačiau šeimai vėliau jis tapo viena skaudžiausių tos savaitės detalių.
Ieškodama atsakymo kreipėsi net į ekstrasensus
Nežinomybė darė savo.
Mama ieškojo bet kokios informacijos, kuri galėtų padėti suprasti, kur dingo sūnus. Ji kreipėsi ir į ekstrasensus.
Pasak moters, vienas jų tikino, kad berniukas gyvas, kitas kalbėjo, kad jis esą yra netoli namų.
Tačiau šie teiginiai nepasitvirtino.
Tai svarbi šios istorijos detalė: ekstrasensų pasakojimai nebuvo patikimas informacijos šaltinis ir nepadėjo nustatyti, kas iš tikrųjų atsitiko.
Tikrasis atsakymas atėjo iš pareigūnų atliekamo tyrimo.
Po savaitės viltys užgeso
Praėjus maždaug savaitei nuo dingimo Panevėžio centre esančiame statybų objekte buvo aptiktas miręs berniukas.
Paaiškėjo, kad tai – dingęs Marius.
Bylą tyrusiems pareigūnams teko aiškintis ne tik nusikaltimo aplinkybes, bet ir tai, kas galėjo taip pasielgti su dvylikamečiu.
Netrukus buvo sulaikytas šešiolikmetis.
1995 metų lapkričio 22 dieną Panevėžio apygardos teismas priėmė nuosprendį. Paauglys buvo pripažintas kaltu dėl nepilnamečio nužudymo ir nuteistas dešimties metų laisvės atėmimo bausme bei tuo metu taikyta turto konfiskavimo bausme.
Byla atskleidė ir tai, apie ką berniukas anksčiau beveik nekalbėjo
Po tragedijos šeima prisiminė ženklus, kurie iki tol galėjo atrodyti ne tokie reikšmingi.
Motinos teigimu, prieš dingimą Marius buvo sunerimęs.
Artimiesiems daugiau klausinėjant jis esą buvo prasitaręs, kad kiti vaikai iš jo yra atėmę pinigų.
Mama dėl to net buvo paprašiusi sūnaus nebeužsiimti laikraščių pardavinėjimu.
Kurį laiką berniukas jos klausė.
Tačiau vėliau vėl išėjo dirbti.
Tai buvo paskutinis kartas, kai šeima jį išlydėjo iš namų.
Pareigūnas sakė tokios bylos nepamiršęs
Šios istorijos mastą parodo ir ją tyrusio tuomečio Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Stasio Lipnicko prisiminimai.
Jis teigė per keturis tarnybos dešimtmečius nebuvęs susidūręs su panašiu nusikaltimu.
1995-aisiais byla sukrėtė ne tik Panevėžį. Apie ją plačiai rašė to meto Lietuvos spauda, o po daugelio metų istorija vis dar prisimenama kaip viena skaudžiausių to laikotarpio bylų.
Tačiau už teismo dokumentų ir kriminalinės kronikos liko šeimos istorija.
Dvylikametis, kuris vasarą planavo gimtadienį, norėjo užsidirbti pardavinėdamas laikraščius ir iš savo uždarbio parnešdavo artimiesiems mažų dovanų, tą vasarą namo nebegrįžo.
O jo mamos pasakojimas apie naktį, kai ji dar nežinojo tiesos ir sapne išgirdo sūnaus šauksmą, po daugiau nei 30 metų išlieka viena labiausiai sukrečiančių šios istorijos detalių.




