Tėvai dažnai stengiasi ugdyti vaikų intelektą, tačiau psichologai ragina nepamiršti vienos daug rečiau aptariamos savybės

Geri pažymiai, papildomi būreliai, užsienio kalbos, muzika ir kuo daugiau žinių – daugybė tėvų nuo mažens stengiasi suteikti vaikui kuo geresnį startą. Atrodo logiška: kuo daugiau vaikas žinos ir mokės, tuo lengviau jam seksis ateityje.

Tačiau psichologijoje jau seniai tyrinėjama savybė, apie kurią šeimose kalbama gerokai rečiau.

Ji nesusijusi nei su IQ testo rezultatu, nei su gebėjimu greitai išspręsti matematikos uždavinį.

Tai – vidinis kontrolės lokusas.

Paprastai tariant, tai žmogaus įsitikinimas, kad bent dalį jo gyvenimo rezultatų lemia jo paties sprendimai, pastangos ir veiksmai.

Ir tėvai šį požiūrį gali padėti vaikui ugdyti nuo mažens.

Du vaikai gauna tą patį prastą pažymį – reakcija gali būti visiškai skirtinga

Įsivaizduokime paprastą situaciją.

Du mokiniai gauna prastesnį pažymį, nei tikėjosi.

Vienas gali nuspręsti: „Mokytojas manęs nemėgsta. Užduotys buvo per sunkios. Man tiesiog nepasisekė.“

Kitas gali pagalvoti: „Šį kartą pasiruošiau per mažai. Kitą kartą pabandysiu mokytis kitaip arba paprašysiu pagalbos.“

Nesėkmė ta pati.

Tačiau požiūris į ją – visiškai kitoks.

Būtent šį skirtumą psichologai sieja su kontrolės lokuso sąvoka.

Žmogus, kuriam būdingesnis vidinis kontrolės lokusas, dažniau mato ryšį tarp savo veiksmų ir jų pasekmių.

Išorinis kontrolės lokusas reiškia didesnį polinkį rezultatus aiškinti sėkme, likimu, aplinkybėmis ar kitų žmonių veiksmais.

Realybėje, žinoma, beveik niekas nėra vien tik vienoje ar kitoje pusėje.

Tai nereiškia, kad vaikas dėl visko atsakingas pats

Čia slypi labai svarbi riba.

Ugdyti atsakomybę nereiškia vaikui sakyti, kad visos jo nesėkmės yra jo paties kaltė.

Gyvenime egzistuoja daugybė dalykų, kurių žmogus kontroliuoti negali.

Vaikas negali pasirinkti savo mokytojų, šeimos finansinės padėties, kitų žmonių elgesio ar netikėtų gyvenimo aplinkybių.

Todėl sveikas vidinės kontrolės jausmas reiškia ne „viskas priklauso nuo manęs“, o daug realesnę mintį:

„Ne viską galiu pakeisti, tačiau galiu pasirinkti, ką darysiu toliau.“

Būtent šis skirtumas yra esminis.

Tėvai kartais padaro per daug

Norėdami apsaugoti vaiką nuo nusivylimo, suaugusieji natūraliai skuba padėti.

Pamestas daiktas – suranda tėvai.

Pamiršta sporto apranga – nuveža tėvai.

Sudėtinga užduotis – suaugusysis pats parodo sprendimą.

Konfliktas – tėvai iškart puola jo išspręsti.

Trumpuoju laikotarpiu taip tikrai paprasčiau.

Tačiau jeigu suaugusieji nuolat pašalina kiekvieną kliūtį, vaikui lieka mažiau progų patirti labai svarbią seką: pasirinkau – pabandžiau – gavau rezultatą – pasimokiau.

Todėl naudinga ne iš karto pateikti sprendimą, o pirmiausia paklausti vaiko, ką jis pats galėtų padaryti.

Kartais jam reikės pagalbos.

Tačiau pagalba ir problemos išsprendimas už vaiką nėra tas pats.

Klaida neturėtų tapti katastrofa

Dar viena svarbi vieta – reakcija į nesėkmę.

Jeigu kiekvienas prastas pažymys, pralaimėtos varžybos ar pamiršta užduotis namuose sukelia didžiulę dramą, vaikas gali pradėti bijoti pačios klaidos.

Tuomet saugiausia strategija tampa nebandyti.

Visai kitokia žinutė perduodama tada, kai klaida vertinama kaip informacija.

Kas nepavyko?

Kodėl?

Ką kitą kartą galima padaryti kitaip?

Tokie klausimai perkelia dėmesį nuo kaltės prie sprendimo.

Ir būtent čia vaikas mokosi vienos svarbiausių gyvenimo pamokų: rezultatas nėra galutinis nuosprendis.

Girti verta ne vien rezultatą

Tėvams labai lengva pasakyti: „Koks tu protingas.“

Tačiau naudinga pastebėti ir tai, ką vaikas konkrečiai padarė.

„Mačiau, kad ilgai bandei.“

„Šį kartą pasirinkai kitą būdą ir jis suveikė.“

„Nepavyko iš pirmo karto, bet nenuleidai rankų.“

Tokiu būdu vaiko dėmesys nukreipiamas ne tik į galutinį rezultatą, bet ir į veiksmus, kuriuos jis gali kontroliuoti.

Tai nereiškia, kad vaiką reikia girti už kiekvieną smulkmeną.

Svarbiau, kad pagyrimas būtų konkretus ir tikras.

Atsakomybės galima mokyti kasdieniais dalykais

Tam nebūtinos specialios pamokos.

Vaikas gali turėti jo amžiui tinkamų pareigų namuose, pats pasiruošti dalį daiktų kitai dienai, planuoti, kada atliks užduotis, ar spręsti nedideles kasdienes problemas.

Svarbiausia – suteikti pasirinkimo erdvės ten, kur tai saugu ir tinkama pagal amžių.

Jeigu sprendimas nepasiteisino, nebūtina iš karto pulti gelbėti.

Kartais natūrali ir saugi pasirinkimo pasekmė išmoko daugiau nei ilgas suaugusiojo moralas.

Ar ši savybė tikrai svarbesnė už intelektą?

Čia originaliose populiariosiose publikacijose dažnai atsiranda per stiprus apibendrinimas.

Moksliniai tyrimai rodo, kad įvairios nekognityvinės savybės – savikontrolė, sąžiningumas, atkaklumas, motyvacija ir panašūs bruožai – iš tiesų susiję su mokymosi ir kitais gyvenimo rezultatais.

Tačiau teigti, kad viena iš jų apskritai yra „svarbesnė už intelektą“, būtų pernelyg paprasta.

Didelių duomenų rinkinių analizės rodo, kad kognityviniai gebėjimai tebėra reikšmingas mokymosi bei profesinių rezultatų prognozavimo veiksnys.

Kitaip tariant, tai nėra pasirinkimas tarp intelekto ir charakterio.

Vaikui naudingi abu.

Svarbiausia pamoka gali būti labai paprasta

Tėvai negali garantuoti, kad jų vaikas ateityje gaus norimą darbą, uždirbs daug pinigų ar niekada nepatirs nesėkmių.

To negali garantuoti nei aukštas IQ, nei viena konkreti asmenybės savybė.

Tačiau galima padėti vaikui išmokti atskirti du dalykus: ko jis negali kontroliuoti ir ką vis dėlto gali padaryti pats.

Tai gali būti sprendimas dar kartą pabandyti, paprašyti pagalbos, geriau pasiruošti, pripažinti klaidą arba pakeisti neveikiantį planą.

Galbūt vertingiausia žinutė vaikui nėra „tu esi labai protingas“. Kur kas ilgiau gali išlikti kita: „Tu ne viską gali kontroliuoti, bet tavo pasirinkimai ir pastangos turi reikšmę.“

Būtent tokį požiūrį vėliau galima pritaikyti mokykloje, darbe, santykiuose ir daugybėje kitų gyvenimo situacijų.

---