Tomas L.
Paskutinį birželio savaitgalį pro Žemę praskriejo asteroidas 1997 NC1, kurio skersmuo, remiantis įvairiais vertinimais, siekė nuo 0,6 iki 1,6 kilometro. Jis nekėlė jokio pavojaus mūsų planetai, nes artimiausiame trajektorijos taške buvo nutolęs nuo Žemės 1,5-2,6 milijono kilometrų arba 6-7 kartus toliau nei Mėnulis, tačiau tokiais atvejais visuomet kyla tas pats klausimas: ką darytume, jei didelis objektas skrietų tiesiai į mūsų planetą?
Šis scenarijus jau daugelį metų domina ne tik mokslininkus, bet ir visuomenę. Holivudo filmai dažnai vaizduoja dramatiškus asteroidų susidūrimus su Žeme, tačiau realybėje planetinės gynybos planai remiasi ne herojiškomis misijomis paskutinę akimirką, o dešimtmečius trunkančiais stebėjimais, skaičiavimais ir tarptautiniu bendradarbiavimu.
Asteroidai – nuolatiniai mūsų kosminiai kaimynai
Aplink Saulę skrieja milijonai asteroidų. Dauguma jų telkiasi pagrindinėje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio orbitų, tačiau dalis dėl gravitacinių poveikių pakeičia trajektorijas ir priartėja prie Žemės.
Tokie objektai vadinami arti Žemės esančiais asteroidais. Dauguma jų yra visiškai nepavojingi, tačiau astronomai nuolat stebi tuos, kurių orbitos ateityje galėtų priartėti prie mūsų planetos.
Šiuo metu aptikta dešimtys tūkstančių arti Žemės esančių asteroidų, o jų paieška vyksta kiekvieną naktį naudojant modernius teleskopus. Kasmet atrandama šimtai naujų objektų.
Ar tikrai įmanoma numatyti susidūrimą?
Taip. Šiandien mokslininkai gali labai tiksliai apskaičiuoti asteroidų orbitas.
Kai tik naujas objektas aptinkamas, jo padėtis stebima daugelį naktų. Vėliau į skaičiavimus įtraukiami gravitaciniai Saulės, planetų ir net didesnių asteroidų poveikiai. Dėl to daugeliu atvejų galima prognozuoti jų judėjimą dešimtmečiams ar net šimtmečiams į priekį.
Vis dėlto egzistuoja viena problema – ne visi asteroidai jau atrasti. Pavojingiausi yra tie, kurie atskrenda iš Saulės pusės. Saulės šviesa juos užgožia, todėl teleskopai gali pastebėti objektą tik tada, kai jis jau tolsta arba yra labai arti Žemės.
Būtent todėl kuriami nauji kosminiai teleskopai, galintys stebėti dangų infraraudonųjų spindulių diapazone.
Koks pavojus priklauso nuo dydžio?
Ne visi asteroidai yra vienodai pavojingi.
Iki 20 metrų
Tokie kūnai dažniausiai visiškai sudega atmosferoje.
Kartais įvyksta stiprus oro sprogimas, kaip 2013 metais virš Rusijos Čeliabinsko miesto. Tuomet smūgio banga išdaužė tūkstančius langų, o daugiau kaip pusantro tūkstančio žmonių patyrė lengvus sužeidimus.
50–150 metrų
Tokio dydžio asteroidas galėtų sunaikinti didelį miestą arba visą regioną.
Smūgio energija prilygtų šimtams ar net tūkstančiams branduolinių bombų.
300–1000 metrų
Tai jau planetinio masto pavojus.
Jeigu maždaug kilometro skersmens asteroidas nukristų į sausumą, susidarytų keliolikos kilometrų pločio krateris. Į atmosferą būtų išmestas milžiniškas kiekis dulkių, kurios galėtų sumažinti Saulės šviesą, paveikti klimatą ir žemės ūkį visame pasaulyje.
Daugiau nei 10 kilometrų
Tokie susidūrimai vyksta itin retai – vidutiniškai kartą per dešimtis milijonų metų.
Manoma, kad būtent maždaug 10 kilometrų skersmens asteroidas prieš 66 milijonus metų sukėlė katastrofą, po kurios išnyko dinozaurai ir apie 75 procentai tuomet gyvenusių rūšių.
Kas nutiktų susidūrimo dieną?
Jeigu kelių šimtų metrų ar kilometro dydžio asteroidas įskrietų į atmosferą, jis judėtų maždaug 15–25 kilometrų per sekundę greičiu.
Priklausomai nuo sudėties, dalis objekto galėtų suirti atmosferoje, tačiau didesni asteroidai paprastai pasiektų Žemės paviršių.
Smūgio vietoje temperatūra akimirksniu pakiltų iki kelių tūkstančių laipsnių.
Aplink susidarytų milžiniška smūgio banga, kuri nušluotų pastatus dešimčių ar net šimtų kilometrų spinduliu.
Jeigu asteroidas nukristų į vandenyną, susiformuotų milžiniški cunamiai, galintys nusiaubti pakrantes net už tūkstančių kilometrų.
Dar didesnį pavojų sukeltų į atmosferą pakilusios dulkės ir aerozoliai. Jie galėtų sumažinti Saulės spinduliuotę, sukelti pasaulinį atšalimą, sutrikdyti derlių ir apsunkinti maisto gamybą.
Ar žmonija galėtų apsiginti?
Dar prieš kelis dešimtmečius atsakymas būtų buvęs neigiamas. Tačiau šiandien situacija jau kitokia.
Svarbiausia – kuo anksčiau pastebėti pavojingą asteroidą. Jei iki galimo susidūrimo lieka bent 10–20 metų, egzistuoja realios galimybės pakeisti jo trajektoriją.
Smūgis erdvėlaiviu
2022 metais žmonija pirmą kartą praktiškai išbandė asteroidų nukreipimo technologiją.
Kosminis aparatas tyčia atsitrenkė į nedidelį asteroidą ir sėkmingai pakeitė jo orbitą. Nors pokytis buvo nedidelis, per daugelį metų net kelių milimetrų per sekundę greičio skirtumas gali lemti, kad asteroidas visiškai prasilenks su Žeme.
Gravitacinis vilkikas
Svarstoma galimybė šalia asteroido ilgą laiką laikyti sunkų kosminį aparatą.
Jo gravitacija pamažu pakeistų asteroido trajektoriją. Tai lėtas, tačiau labai tikslus metodas.
Branduoliniai sprogimai
Dažnai manoma, kad užtektų susprogdinti asteroidą branduoline bomba.
Iš tikrųjų tai būtų kraštutinė priemonė. Suskaldytas asteroidas galėtų virsti daugybe didelių fragmentų, kurie vis tiek pasiektų Žemę. Todėl mokslininkai dažniau svarsto ne susprogdinimą, o sprogimą šalia objekto, kuris pakeistų jo trajektoriją.
Kodėl nereikia laukti paskutinės minutės?
Planetinės gynybos specialistai pabrėžia vieną pagrindinę taisyklę – laikas yra svarbiausias ginklas.
Jeigu pavojingas asteroidas aptinkamas likus kelioms savaitėms iki susidūrimo, žmonija praktiškai neturėtų galimybių jo nukreipti.
Tačiau jei jis pastebimas prieš dešimtmetį ar dar anksčiau, net ir labai nedidelis orbitos pakeitimas gali visiškai panaikinti susidūrimo grėsmę.
Todėl milijardai eurų investuojami ne į ginklus kosmose, o į teleskopus, stebėjimo sistemas ir tarptautinius duomenų centrus.
Ar šiandien žinome asteroidą, kuris tikrai atsitrenks į Žemę?
Šiuo metu atsakymas yra ne.
Astronomai nuolat tikslina tūkstančių asteroidų orbitas, tačiau nėra žinoma nė vieno didelio objekto, kuris artimiausiame šimtmetyje neišvengiamai susidurtų su mūsų planeta.
Kartais naujai atrastiems asteroidams trumpam priskiriama labai maža susidūrimo tikimybė, tačiau surinkus daugiau stebėjimų ji beveik visada sumažėja iki nulio.
Tai rodo, kad planetinės stebėjimo sistemos veikia vis tiksliau.
Ateities iššūkiai
Artimiausiais dešimtmečiais planuojama paleisti naujus kosminius teleskopus, kurie leis aptikti dar daugiau mažų ir vidutinių asteroidų. Taip pat kuriamos naujos planetinės gynybos technologijos – nuo pažangesnių kinetinių smūgių iki automatinių zondų, galinčių ilgą laiką lydėti pavojingus objektus.
Mokslininkai sutaria, kad didžiausias pavojus nėra pats asteroidas, o jo netikėtas pasirodymas. Kuo anksčiau jis aptinkamas, tuo didesnė tikimybė, kad žmonija galės išvengti katastrofos.
