Tomas L.
Kiekviena priklausomybė turi savo istoriją – dažnai nematomą, nutylėtą, bet labai svarbią. O neretai už to slypi jausmai, skirtingos patirtys ir neišspręsti vidiniai konfliktai.
Priklausomybė – ne tik valios klausimas: mokslininkė atskleidė, kas vyksta iš tiesų (123rf. nuotr.) (tv3.lt koliažas)
Laidoje „Paimk gyvenimą į savo rankas“ psichologė-psichoterapeutė Eglė Neverauskienė aptarė, kaip gali susiformuoti skirtingos priklausomybė, kokį vaidmenį šiame procese atlieka vaikystės patirtys, aplinka bei ankstyvieji įsitikinimai apie save.
Pirmasis vaizdinys stebimas dar vaikystėje
Pasak psichoterapeutės E. Neverauskienės, dar vaikystėje žmogus pradeda kurti savo santykį su pasauliu – stebi tėvų elgesį, aplinką, mokosi, kaip reiškiamos emocijos ir kaip sprendžiami sunkumai.
„Priklausomybė – tai yra kompulsyvus ir stiprus noras vartoti tam tikrą psichoaktyvią medžiagą arba elgtis tam tikru būdu, nepaisant žalingų pasekmių, vėliau susiduriant su sunkumais kontroliuoti tą elgesį.
Kai vaikas gimsta, jis vėliau gauna įvairias patirtis – ir teigiamas, ir neigiamas. Tuomet formuojasi ankstyvame amžiuje įsitikinimai apie save, pasaulį ir kitus žmones. Įsitikinimai – tai mintys, jausmai, labiausiai nukreipti į save. Tie įsitikinimai gali būti adaptyvūs ir neadaptyvūs.
Neadaptyvus gali būti, pavyzdžiui, kad aš esu nevykėlis. Ir tuomet vaikas formuoja savo elgesį, pasaulį aplink tą įsitikinimą ar įsitikinimus.
Tuomet vėliau gyvenimo metu vaikas mato ir tėvų santykius, kaip aplinkiniai tvarkosi su savo emocinėmis būsenomis ir pan.“, – aiškino specialistė.
Pasak E. Neverauskienė, augant vaikui, vėliau gali įvykti ir pirmieji psichoaktyviųjų medžiagų pabandymai.
Jei paauglys gauna teigiamas pasekmes, tarkime, išgėrus alkoholio, ir pradedama tikėti, kad asmeniui tampa lengviau bendrauti, jis nebėra „nevykėlis“, toks besikartojantis įsitikinimas ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali nulemti priklausomybės atsiradimą
Artimiesiems neverta kartoti tokių klaidų
Pasak specialistės, nors artimiesiems noras padėti asmenims kyla iš meilės ir rūpesčio, kartais pernelyg didelis gelbėjimas gali ne padėti, o priešingai – pakenkti nuo psichoaktyvųjų medžiagų priklausomam žmogui.
Psichologė pabrėžia, kad svarbu skatinti ir palaikyti žmogų jo blaivybės laikotarpiu, tačiau leisti jam patirti natūralias savo elgesio pasekmes, kai jis renkasi vartoti tam tikras psichokatyviąsias medžiagas.
„Svarbu apdovanoti žmogaus blaivumą, t.y. apdovanoti per gerą santykį, per pasidžiaugimą, per dalykus, kuriuos tas žmogus mėgsta, per laiko leidimą kartu ir t.t.
Tačiau svarbu nuimti tuos apdovanojimus, kai žmogus pradeda vartoti, t.y. neturi gauti tokio šilto santykio, laiko leidimo kartu, jokių švarių patalynių ir visų kitų dalykų“, – kalbėjo psichoterapeutė.
Ne ką mažiau svarbu žmogui duoti natūralias savo elgesio pasekmes, be gilesnės atjautos, bandymų užjausti.
Visą „Žurnalisto darbas iš arti“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame straipsnio viršuje.
