Po „beprecedenčių komentarų“ įvykiai Italijoje pasisuko ne ta linkme, kokios tikėjosi Trumpas

Jos patarėjai buvo atkreipę dėmesį į balandžio 14 d. publikuotą JAV prezidento interviu „Corriere della Sera“. Ji jį perskaitė, pasakoja leidinys „France24“.

Tuomet, anot Italijos dienraščio, kraštutinės dešinės premjerė pasirinko formuluotę, kurią jau buvo pavartojusi tą pačią popietę: „Būti sąjungininkais nereiškia, kad nėra raudonų linijų, ir tikrai nereiškia būti vasalais ar pavaldiniais.“

D. Trumpas buvo tiesmukas. „Dėl jos esu šokiruotas. Maniau, kad ji turi drąsos, bet klydau“, – sakė jis interviu „Corriere“. Jo nusiskundimai buvo dvejopi: G. Meloni atsisakymas remti JAV vadovaujamą karą prieš Iraną ir jos pozicija, smerkianti D. Trumpo išsakytą kritiką popiežiui Leonui XIV (jos teigimu, tokie pareiškimai iš JAV prezidento lūpų yra „nepriimtini“).

„Nepriimtina ji pati, – pridūrė D. Trumpas, – nes jai nerūpi, kad Iranas turi branduolinį ginklą ir, jei tik turėtų galimybę, per dvi minutes susprogdintų Italiją.“

Ginčas kilo Romai nusprendus sustabdyti gynybos bendradarbiavimo susitarimo su Izraeliu atnaujinimą, o tai dar labiau pakurstė įtampą.

Ši žodinė dvikova sukėlė politinį atgarsį Italijos politiniame gyvenime, nors ir ne visai ta linkme, kurios galbūt tikėjosi D. Trumpas.

Vėlyvą popietę grįžusi į Palazzo Chigi (oficialią Italijos ministrų pirmininkų rezidenciją), G. Meloni vyriausybė reagavo greitai. Užsienio reikalų ministras Antonio Tajanis, taip pat vadovaujantis centro dešiniųjų partijai „Forza Italia“, ir gynybos ministras Guido Crosetto’as socialinėje žiniasklaidoje paskelbė beveik identiškas žinutes, kuriose pabrėžė nacionalinius interesus ir Italijos, kaip sąjungininkės, orumą.

„Mes esame ir išliksime tvirti Vakarų vienybės šalininkai ir nepalaužiami Jungtinių Valstijų sąjungininkai, tačiau ši vienybė grindžiama abipusiu lojalumu, pagarba ir sąžiningumu“, – rašė A. Tajanis.

Kitą rytą laikraščių pirmieji puslapiai atspindėjo retą politinį sutarimą. Laikraštis „La Repubblica“ šį momentą apibūdino kaip Italijos vienybės akimirką, o G. Meloni atkirčius įvardijo kaip „naują Mažino liniją“, nukreiptą prieš, leidinio teigimu, „nenuspėjamą žmogų, užėmusį Baltuosius rūmus“. Dešiniosios pakraipos dienraštis „Il Giornale“ džiaugėsi „Italija pirmiausia“ pozicija.

G. Meloni taip pat žengė dar vieną žingsnį, pabrėžusį naująją kryptį. „Atsižvelgdama į dabartinę padėtį, vyriausybė nusprendė sustabdyti automatinį gynybos susitarimo su Izraeliu atnaujinimą“, – paskelbė ji Veronos renginio kuluaruose. Vienas Italijos diplomatinis šaltinis patvirtino sustabdymą naujienų agentūrai AFP ir atvirai pareiškė: „Politiškai būtų buvę sudėtinga jį tęsti.“

Susitarimas, kurį Izraelis patvirtino 2006 metais ir kuris atnaujinamas kas penkerius metus, apima bendradarbiavimą gynybos pramonės, karinio rengimo, mokslinių tyrimų ir plėtros bei informacinių technologijų srityse.

Toks žingsnis žengtas smarkiai pašlijus dvišaliams santykiams. Įtampa tarp abiejų šalių išaugo po to, kai Italijos vyriausybė apkaltino Izraelio pajėgas paleidus įspėjamuosius šūvius į Italijos Jungtinių Tautų (JT) taikdarių konvojų Libane ir apgadinus mažiausiai vieną transporto priemonę. Balandžio 8 d. Italija protestuodama iškvietė Izraelio ambasadorių. Izraelis taip pat iškvietė Italijos ambasadorių – po to, kai A. Tajanis vizito Beirute metu pasmerkė, jo žodžiais, „nepriimtinus išpuolius“ prieš Libano civilius gyventojus.

Nors šis sustabdymas žymi akivaizdų lūžį, jo praktinė reikšmė gali būti ribota. „Sprendimas neatnaujinti bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimo su Izraeliu yra politiškai reikšmingas, – teigė Kaljario universiteto tarptautinės teisės profesorius Daniele Amoroso’as, – tačiau jo svarbos nederėtų pervertinti. Tikėtina, kad jis bus veikiau simbolinis nei esminis.“

Dar visai neseniai G. Meloni buvo laikoma artimiausia D. Trumpo sąjungininke Europoje. Ji buvo vienintelė Europos lyderė, dalyvavusi jo inauguracijoje 2025 m. sausį, ir nuo tada pozicionavo save kaip transatlantinį tiltą. Jos autobiografinėje knygoje „Io Sono Giorgia“ („Aš esu Giorgia“), kuri 2025 m. buvo išleista pakartotinai anglų kalba, yra D. Trumpo parašyta įžanga.

Mario Del Pero, valstybinio mokslinių tyrimų universiteto „Sciences Po Paris“ tarptautinės istorijos profesoriaus, nuomone, lūžis buvo struktūriškai neišvengiamas. „Politine prasme Meloni tapo nebeįmanoma būti siejamai su Trumpu, – sakė jis „France24“. – Jis yra itin nepopuliarus Europoje ir Italijoje. Pernelyg didelis artumas su juo yra politinė mirtis Europos politikui.“

Kaip pamokantį pavyzdį jis nurodo Vengrijos premjero Viktoro Orbano pralaimėjimą rinkimuose praėjusį sekmadienį – lyderis, kurio artumas su D. Trumpu ir paskutinės minutės pokalbis telefonu su JAV viceprezidentu J. D. Vance’u galėjo jam kainuoti papildomų balsų.

M. Del Pero teigimu, ambicingas siekis būti jungtimi tarp Vašingtono ir Briuselio visada buvo iliuzija: „Kai kuriais esminiais klausimais tenka rinktis vieną ar kitą pusę. Italija pasirašė bendrą deklaraciją dėl Grenlandijos, pasirašė analogišką deklaraciją dėl Irano. Būti tiltu yra sudėtinga.“ Jis teigė, kad vidaus politinė logika aiškiai skatina G. Meloni atsiriboti nuo Trumpo, juolab žinant, kad 2027 m. Italijoje vyks rinkimai.

Profesorius D. Amoroso’as pateikia panašią interpretaciją. „Meloni gana akivaizdžiai atsiriboja nuo Trumpo, o jo aštrūs komentarai buvo tiesiog beprecedenčiai“, – sakė jis ir pridūrė, kad įtampa atspindi veikiau „politiškai būtiną persitvarkymą“ nei esminį užsienio politikos pokytį.

Pagrindiniai Italijos strateginiai prioritetai išlieka nepakitę, pažymėjo jis pabrėždamas Italijos įsipareigojimus NATO, paramą Ukrainai ir tolesnį Europos Sąjungos linijos laikymąsi.

Visgi politiniai skaičiavimai pasikeitė. „Apklausos rodo, kad D. Trumpas Italijoje yra labai nepopuliarus, – teigė D. Amoroso’as. – Atsižvelgiant į tai, [Meloni] atsiribojimas nuo Trumpo gali būti mažiausiai nuostolingas pasirinkimas.“

Italijai nepavyko išvengti skausmingų D. Trumpo muitų, o kovo mėnesį šalis atsisakė leisti JAV bombonešiams nusileisti svarbioje oro pajėgų bazėje Sicilijoje. Italija istoriškai palaikė tvirtus ryšius su Iranu, pažymi M. Del Pero, ir po 1979 m. islamo revoliucijos toliau bendradarbiavo su Teheranu, nors ir Vakarų sankcijų bei kintančios tarptautinės įtampos sąlygomis. Pasak jo, karas Artimuosiuose Rytuose – tai karas, kurio „Europa nenorėjo, apie kurį jos niekas neklausė ir apie kurį ji nebuvo informuota“.

Vincenzo Susca, Italijos politikos dėstytojas iš Monpeljė Paul-Valéry universiteto, 2025 m. spalį kalbėjęsis su FRANCE 24 prancūzų kalba transliuojamu kanalu minint trejus G. Meloni valdymo metus, tvirtino, kad jos vyriausybė pasiekė istoriškai neįprastą dalyką Italijoje: tvarų aljansą tarp kraštutinių dešiniųjų, tradicinės dešinės ir katalikiškos krikščioniškosios demokratijos jėgų, kurį palaiko kruopščiai kontroliuojamas neapibrėžtumas. Artėjant 2027 m. parlamento rinkimams, ši koalicija bus labai svarbi G. Meloni politinio išlikimo sąlyga. Jei ji tikisi išlikti valdžioje, bus labai svarbu išsaugoti koalicijos vidinę pusiausvyrą.

Jis pastebėjo, kad imigracijos klausimu vyriausybė išlaikė „agresyvią retoriką“, įskaitant vėliau žlugusį migrantų stovyklų Albanijoje projektą, tačiau reali praktika mažai tepasikeitė. Tarptautinėje arenoje galiojo ta pati logika. „Tai į rinkodarą orientuotas įvaizdis, – teigė V. Susca, – sukurtas tam, kad vyriausybė atrodytų nuosaiki, ypač tarptautinėje erdvėje, nors tokia iš tiesų nėra.“ Jo teigimu, neapibrėžtumo poreikis yra struktūrinis: G. Meloni valdo erdvėje, pakibusioje tarp Europos lūkesčių ir „trumpiškų“ impulsų.