Diskusijas, kaip atsakyti į Rusijos provokacijas ir incidentus pilkojoje zonoje Vakaruose, paralyžiavo manymas, kad bet kokia konfrontacija su Maskva pavojingai eskaluotų padėtį ir vestų prie branduolinio karo. Rusijos informacinės operacijos ir pareigūnų grasinimai būtent to ir siekia, tačiau NATO privalo duoti atkirtį Rusijai už oro erdvės pažeidimus, kabelių nutraukimus ir kitą kenksmingą veiklą, išskirtiniame interviu LRT.lt teigia Karališkojo Kanados karo koledžo profesorius Seanas M. Maloney.
„Šie incidentai nesieskaluos iki branduolinio karo, kaip galbūt galėjo įvykti Šaltojo karo metu. Jei jie stumia, mes turime stumti atgal ir proporciškai. Šios dėlionės dalies mums ir trūksta“, – pabrėžia profesorius.
– Matėme, kaip Rusijos dronai pažeidžia NATO šalių oro erdvę, dronai trikdo oro uostų darbą Vakarų Europos šalyse. Ar Rusijos provokacijos tampa vis drąsesnės, ką ji tikisi tuo pasiekti?
– Netrukus turi pasirodyti mano knyga „Vėsusis karas“ (The Cool War), nes, atrodo, mes reikalą turime ne su Šaltuoju karu, kažkuo panašiu, bet viskas vyksta gerokai greičiau dėl socialinių tinklų ir informacinių operacijų.
Kyla klausimas, ar visi šie incidentai rugsėjį ir spalį kiekvienas atskirai turėjo specifinį tikslą, ar jų visų tikslas buvo bendras. Pirmiausia, nėra taip, kad būtų kažkoks bazinis panašių įvykių lygis ir staiga bum – viskas šauna į viršų, viršija normas. Pažvelkime į incidentų sąrašą: viskas prasidėjo Lietuvoje, Rumunijoje, tuomet didelis dėmesys nukrypo į Lenkiją, tuomet staiga į Estiją, o tada tolyn į Daniją, šiek tiek Švediją, tuomet į Vokietiją. Kas čia vyksta? Pirmoji man šovusi mintis – nuo ko siekiama atitraukti mūsų dėmesį? Dėmesio nukreipimas yra tipinė sovietų taktika – tuo pačiu metu vykdomi keli dalykai, kurių visų tikslas tas pats.
Dabar jų tikslas yra pasiekti sėkmę Ukrainoje bet kokiomis priemonėmis.
Kaip ši veikla atitinka jų planą? Kai jie ima nusivilti įvykių Ukrainoje eiga, didina veikimą pilkojoje zonoje Baltijos jūros regione. Tai vyksta nuo pat 2022-ųjų, šiuos žaidimus 2022-ųjų vasarą jie žaidė su Norvegija ir Švedija. Dabar mūsų dėmesys atitraukiamas nuo Moldovos ir Uždniestrės, įvykių tame regione. Moldovoje vyko rinkimai, jų bandymai paveikti rezultatus žlugo. Kitas dalykas, ar jie perkėlinėja „Orešnik“ [raketas] ar kitus savo „wunderwaffe“ [vok. stebuklingus ginklus] į Baltarusiją, kažką ten daro? Dalis šių incidentų sutapo su pratybomis „Zapad 2025“, bet visų jų vien tam negalime priskirti. Ar jie į Baltarusiją perkėlė kažką, ko nenori, kad mes pamatytume?
Antra – jie neabejotinai nori pažeminti NATO, pakirsti Aljanso vienybę, priversti mus pasirodyti kvailiais. Danguje skraido šūsnis žaislinių lėktuvėlių ir mes nieko dėl to negalime padaryti, nors mes ginsime kiekvieną NATO oro erdvės colį. Tai tobula informacinės operacijos tema, kuria rusai pasinaudos. Mes gaudome NSO ir atrodome absurdiškai. Taip jie nori mus pavaizduoti. Jie nori ardyti aljansą bet kokiomis priemonėmis.
Tuo pačiu metu matėme žvalgybos orlaivių „Iliušin Il-20M“ signalų oro erdvėje, juos dažnai Baltijos regione perima vokiečiai ir lenkai. Jie renka daug žvalgybinių duomenų ir tuo metu, akivaizdu, matavo, kaip greitai mes reaguojame, kokius naudojame dažnius. Tai karinė šių įvykių dimensija.
– Ar Rusijai pavyksta nukreipti Vakarų dėmesį ir bent kažką įtikinti, kad NATO atgrasymas neveikia?
– Kaskart taip elgdamiesi jie turi auditoriją namuose ir užsienyje. Rusijos vadinamojoje žiniasklaidoje tokie incidentai dažnai ignoruojami, jei jie pasiekė savo tikslą, o jei iš to pučiamas didelis burbulas, jie siunčia žinutę savo šalies gyventojams: pažiūrėkite, kaip privertėme NATO apsikvailinti.
Mūsų pusėje analitikų bendruomenė dažnai viską perdėtai apmąsto ir nuklysta į beprotybę, sakydami „Dieve, jei mes atsakysime, tai bus eskalacija, ves prie branduolinio karo“ ir panašiai. Mano nuomone, mes turėtume reaguoti griežčiau. Iš viešųjų šaltinių supratau, kad buvo visa krūva incidentų su vokiečių ir danų laivais, apie tai užsiminė Danijos žvalgybos vadovas. Informacija apie tai pasirodo vėlai, ji nekonkreti. Viskas turi būt paviešinama nedelsiant, kad žmonės pamatytų, ką jie [Rusija] daro, turime turėti užfiksuotus vaizdo įrašus, kad galėtume parodyti, kaip blogai jie elgiasi. O tada reikia griežtos reakcijos.
Nes šie incidentai nesieskaluos iki branduolinio karo, kaip galbūt galėjo įvykti Šaltojo karo metu. Jei jie stumia, mes turime stumti atgal ir proporciškai. Šios dėlionės dalies mums ir trūksta. Turime gerų dalykų, kaip [orlaivių] perėmimai, stebėjimas, laisvas judėjimas ir pan.
– Ar tokie incidentai rodo, kad NATO atgrasymas neveikia, ar tai labiau netinkamos reakcijos klausimas?
– Manau, NATO dažnai turi reaguoti griežčiau. Nes tai „saliamio pjaustymo“ taktika – viskas daroma po žingsnį, viską seka informacinė kampanija: pažiūrėkite, mes vėl tai padarėme, mes padarėme ir tai.
Bet reikia atsargiau elgtis su atgrasymo nesėkmės fraze. Man, kaip Šaltojo karo meto kariui, atgrasymo nesėkmė reiškia, kad mes vieni į kitus leidžiame branduolinius smūgius ar kirtome Vokietijos padalijimo sieną, prieš Čekijos armiją stoja keturios kanadiečių brigados, judančios Niurnbergo link. Tai man yra atgrasymo nesėkmė.
Reikia nepamiršti, kad, be incidentų su dronais, buvo ir kabelių nutraukimo incidentai bei kiti įvykiai. Esu surinkęs 7 lapus užimančią panašių įvykių chronologiją. Jei gali pademonstruoti, kad visa tai koordinuoja rusai, jiems dirbantys žmonės, Kinija, dirbanti Rusijos naudai ar dar kažkas, visa tai yra priekabiavimo / puldinėjimo kampanija, karas pilkojoje zonoje.
Kaip kariauti pilkojoje zonoje? Ar tiesiog tai ignoruosi, ar veiksi griežtai, naudodamasis pilkosios zonos įrankiais? Tuomet kyla eskalacijos klausimas, kur daug kas pameta galvą. Kada įvykiai pilkojoje zonoje turi kinetinių pasekmių už jos ribų? Būtent šiuo atveju žaidžia blogiukai, jie nori, kad mes čia įstrigtume. Kaip tai paaiškinti savo visuomenėms? Kaip tai paaiškinti savo politikams, kurie to tikrai nesupranta, bent maniškiai? Bet, mano nuomone, visada turime remtis principu: jei už kažko stovi rusai, mes proporciškai smūgiuojame atgal. Tai vienintelė kalba, kurią jie supranta.
– Turite konkrečių pasiūlymų? Ar NATO šalys nenori, ar neturi įrankių kautis pilkojoje zonoje?
– Neseniai baigiau rašyti skyrių NATO išleisimai knygai apie veikimo būdus pilkojoje zonoje. Taigi, yra suvokimas, kad tai egzistuoja. Bet egzistavo ir Šaltojo karo metu. Pirmą kartą sovietai pažeidė povandeninius komunikacijos kabelius 1961-aisiais per Berlyno krizę, tai įvyko prie Kanados krantų.
Todėl galvodami apie tai, kaip šiandien veikti pilkojoje zonoje, turime žvelgti, kaip tai darėme anksčiau ir kaip tai panaudoti šiandien. Ar tai bus daroma nacionaliniu lygiu, kelių valstybių ar viso NATO lygiu? Kas ir kaip bus daroma? Turėjome jau ne vienus metus paruošti atsakymus, nes viskas vyksta mažų mažiausiai nuo 2022-ųjų. Dabar 2025-ieji, bet politikos, atsakymo būdų neturime.
Atsakas pilkojoje zonoje turėtų būti labiau koordinuotas, griežtesnis ir viešesnis. Leiskime mūsų visuomenėms pamatyti, kas vyksta, ką jie daro ir koks mūsų atsakas. Neslėpkime to, nemaskuokime. Pas mus NORAD [Jungtinė Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos vadavietė] įprastai per 24 val. paskelbia, jei rusai vykdo kažkokią veiklą, praneša apie įsiskverbimo lygį, kartais ir apie atsaką. Bent jau žinome, kas vyksta. Viskas turi būti vieša. Tai informacinis karas, jei kausimės pilkojoje zonoje, turime kautis ir informacinėje zonoje.
Ir reikia atsikratyti idėjos, kad jei reaguosime, tai neišvengiamai ves prie branduolinio karo. Kitos pusės informacinės operacijos būtent tuo mus ir nori įtikinti. Daug vyresnių Šaltojo karo analitikų mano, kad viskas neišvengiamai taip ir vyktų. Bet juk reikalą turime ne su branduoliniais ginklais ginkluotais laivais, kurie susiduria jūrose, potencialiai apsišaudydami. Nieko panašaus.
– Kiek paties Putino žvanginimas branduoliniais ginklais ir menkai maskuoti grasinimai prisidėjo prie šios baimės?
– Viskas daroma apskaičiuotai, tai suplanuota informacinė linija, jie nori, kad mes taip mąstytume. Ironiška, bet jis taip nekalbėjo, kai 2020-aisiais virš Ukrainos praskrido B-52 [bombonešiai].
Tegul tik jie pabando [panaudoti branduolinį ginklą], bet jie to nepadarys. Jie grasins, perkėlinės įrangą, bet jei jie nepanaudojo branduolinių ginklų [ukrainiečių] puolimui Charkivo kryptimi sustabdyti, ar patikimi jų grasinimai? Jei jie nenori naudoti taktinio branduolinio ginklo fronto linijai pralaužti šiandien Ukrainoje, ar patikimi šie grasinimai? Jie paleidžia tą raketą „Orešnik“ su konvenciniu užtaisu į Dniprą, kaip baisu. Ir jie tikisi, kad žmonės Vakaruose tai pastebės ir tai pagarsins. Bet kodėl jie dar nepanaudojo šių ginklų, užuot praradę milijoną karių?
Jei jie nėra atgrasomi, kas tada juos stabdo? Bent aš visa tai matau taip dar nuo 2014-ųjų. Jei jie tikrai būtų manę, kad gali panaudoti branduolinį ginklą be pasekmių, jau tikrai būtų panaudoję. Taigi, jie yra atgrasomi. Kas jiems neleidžia naudoti mažo galingumo branduolinių ginklų pasiekti sėkmei mūšio lauke? Jei kažkas juos atgraso, kodėl neatgrasytų ir hipotetiniame eskalacijos procese dėl incidentų pilkojoje zonoje, kuriuos jie patys pradėjo? Todėl esu skeptiškas.
Ar jie rimtai nusiteikę paleisti „Iskander“ [raketas] iš Kaliningrado? Taip, jie jomis žvangins, mes galime žvanginti atgal. Tai nėra Kubos krizės lygio situacija, nė iš tolo nesame priartėję prie Šaltojo karo laikų branduolinių ginklų naikinamojo masto.
Bet tokių ginklų manevravimas vykdomas abiejose pusėse. Britai turi keturis balistinių raketų povandeninius laivus, visų jų vienu metu dislokuoti negali. Rugsėjį du jų buvo jūrose, taigi pusė, įprastai vieną laiko jūrose, o kitą, jei reikia, dislokuoja kaip signalą. Taigi, signalizavimą vykdo abi pusės.
Bent nuo 2021-ųjų diskutuojant Vakaruose specialiai buvo įtvirtina idėja, kad branduolinė eskalacija yra pavojinga ir bloga. Todėl nevyksta pakankamai diskusijų, kaip duoti atkirtį atgal, užkirsti kelią. Tai dalis mano darbo.
– Kai D. Trumpas atsakė į D. Medvedevo grasinimus, daug kas teigė, kad, priešingai nei jo pirmtakas J. Bidenas, jis nesibodi signalizuoti branduoliniais ginklais.
– D. Trumpo [pirmosios kadencijos] gynybos sekretorius [Markas] Esperis 2020-aisiais buvo atsakingas už visą branduolinį signalizavimą, pavyzdžiui, bombonešių B-52 skrydžius virš Ukrainos ir pan. Bideno administracija čia atsitraukė, bet vykdė žmogiškąsias ISR [žvalgybos ir stebėjimo] misijas, tuomet perėjo prie bepiločių operacijų prieš pat kitą karo fazę 2022-aisiais. Kas tai buvo per signalas? Tačiau tuo pat metu Bideno administracija darė daug dalykų, kurie nebuvo matomi plika akimi, bet turėjo poveikį Putinui. Viskas vėl pasikeitė 2023-iaisiais, kai staiga visi ėmė baimintis eskalacijos. Aš tai priskiriu Rusijos informacinių operacijų didinimui.
Tuomet grįžta Trumpas, pirmuosius du tris mėnesius beveik nėra branduolinio manevravimo. Ir staiga ore pamatau šešis [bombonešius] B-52, kai iki tol būdavo vienas ar du. Taigi, signalizavimas grįžta, tereikia žinoti, kur jo ieškoti.
Mačiau tai jau ir anksčiau. Kai Trumpas tapo prezidentu pirmą kartą, dar prieš rinkimus Putino režimas sumažino operacijas prieš NORAD, vyksta tarsi kažkoks medaus mėnesis. Tada Trumpas sparnuotosiomis raketomis smogia Sirijos cheminio ginklo objektams, o Putinas vėl didina operacijas prieš NORAD. Taigi, viskas nuolat kinta, negali sakyti, kad vienas prezidentas padarė tai, kitas kažko nedaro.
– D. Trumpas tiesiog atviriau apie tai kalba?
– Juokinga stebėti, kaip viskas vyksta, nes juk grėsmių schema nesikeičia. Žemiausias lygis yra Dmitrijus Medvedevas, visi mano, kad jis visą laiką girtas. Taigi, pirmiausia pagrasina jis, galbūt dar ir [Vladimiras] Solovjovas, kuris savo laidoje „Rosija 1“ kanale daug vapa. Kas tada? Zacharova Užsienio reikalų ministerijoje, jei reikia, ir senasis [užsienio reikalų ministras Sergejus] Lavrovas. Kas tada – Dmitrijus Peskovas, vadinamas žmogumi be sielos – atrodo, lyg ji būtų išsiurbta. Kaskart, kai jie nori pasiųsti signalą, pradeda nuo Dmitrijaus [Medvedevo], tuomet juda prie kitų, galų gale gal kažkiek pamanevruoja, ir tiek. Tik rugsėjį matėme Peskovą ir Medvedevą tą pačią dieną, jie įprastai taip nedaro, matyt, vyko kažkas keisto, kad trečio ir antro lygio grasintojas pasirodė tą pačią dieną. Į Solovjovą negaliu žiūrėti rimtai, nors kai kurie žmonės žiūri. Dieve, jis nori numesti branduolinę bombą ant Londono, jo dukra ten ar kažkur lanko mokyklą, ar jis rimtai? Bet žiūrėti juokinga, kita vertus, ir baisu.
– Dažnai girdime grasinimus Baltijos šalims, Suomijai, Lenkijai. Ar manote, kad tokie hibridiniai veiksmai gali peraugti į konvencinį konfliktą?
– Manau, gali. Nežinau, kokiomis sąlygomis, bet niekada negalime to atmesti. Suprantu jus, juk jūs pafrontės valstybės, todėl mes jokiu būdu negalime jūsų apleisti. Šaltojo karo metu tarnavau Vokietijoje, tada tai buvo fronto linija, dabar jūs esate ja. Todėl mes turime laikytis ir daryti viską, kad atgrasytume ir užkirstume kelią, neleistume jiems įžengti.
Scenarijų gali būti įvairių, jie gali surengti kažkokią melagingos vėliavos operaciją, dar kažką, vykdyti viską palaipsniui, nieko negaliu atmesti. Tai reikalauja nuolatinio stebėjimo. Mes turime užtikrinti, kad iš pilkosios zonos tai neišsirutuliotų į karštą zoną. Žinoma, geriausia gynyba ir atgrasymas yra geriausia integruota sistema, kokią tik galime sukurti. Mes tai galime, mes tai jau darėme Šaltojo karo metu ir turime tai daryti dabar. Turime tai daryti iki pat, kol grius Rusijos režimas.
Esu Tomas L., nuolatinių tekstų bei straipsnių autorius, kuris semiasi įkvėpimo iš kasdienės gyvenimo patirties ir įvairiausių srities temų. Mano rašymo stilius – šiltas, nuoširdus ir nenutrūktai skatinantis galvoti bei mokytis naujo. Tikiuosi, kad Jums patinka mano publikuojami straipsniai ir galėsime Jums jų pasiūlyti vis daugiau. Svarbuzinoti.lt – Vyr. redaktorius Tomas.