Aidas Užkuraitis
Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos režimo užtikrintas migracijos koridorius į Europos Sąjungą per penkerius metus niekur nedingo – tik tapo mažiau pastebimas, o dabar pasiekė ir Estiją.
Iš pradžių operacija vyko atvirai ir dideliu mastu. Prie Baltarusijos sienų būriavosi minios žmonių, miškuose dygo stovyklos, o Lenkija, Lietuva ir Latvija į pasienį siuntė papildomas pajėgas. Nutraukus tiesioginius skrydžius į Minską ir pasienyje iškilus užtvaroms, atrodė, kad migracijos klausimą pavyko suvaldyti.
Tik toks įspūdis buvo klaidingas. Savo planų A. Lukašenkos režimas neatsisakė – tiesiog ėmė veikti nepastebėtas. Žmonės į Baltarusiją imti gabenti per Rusiją, didelės grupės skaidytos į mažesnes, o migracijos maršrutas pasislinko į šiaurę. Po penkerių metų šiame maršrute atsidūrė ir Estija.
Į Minską – kaip turistai, o naktį – jau prie sienos kaip migrantai
2020 metų rugpjūtį Baltarusijos vadovas A. Lukašenka vėl pasiskelbė laimėjęs prezidento rinkimus. Gatvėse kilę protestai žiauriai numalšinti. Europos Sąjunga į tai reagavo sankcijomis.
Konfrontacija paaštrėjo 2021 metų gegužę, kai Baltarusija privertė Minske leistis iš Atėnų į Vilnių skridusį „Ryanair“ keleivinį lėktuvą ir sulaikė juo skridusį opozicijos žurnalistą Romaną Pratasevičių. Reaguodamas į tai, Briuselis uždraudė Baltarusijos oro bendrovėms naudotis Sąjungos oro erdve, oro uostais bei sugriežtino sankcijas.
Į Vilnių iš Atėnų skridęs „Ryanair“ lėktuvas buvo priverstas nusileisti Minske
Iš pradžių informacija apie tokią galimybę daugiausia buvo platinama socialiniuose tinkluose, tačiau netrukus maršrutas pradėtas siūlyti viešai. Kelionių agentūros Irake, Sirijoje ir Turkijoje klientams siūlė visą paslaugų paketą.
Atvykimas į Minską buvo pirmoji ir oficialiausia kelionės dalis. Atvykėliai į Baltarusiją patekdavo teisėtai, su visais reikiamais dokumentais, prisistatydavo turistais. Iš oro uosto žmonės dažniausiai būdavo nuvežami į Minsko viešbučius. Vieni juose praleisdavo vieną naktį, kiti – kelias paras.
Žiniasklaida šiame kontekste ne kartą minėjo viešbučius „Sputnik“, „Planeta“ ir „Minsk“. Jie tapo tarpinėmis stotelėmis, iš kurių prasidėdavo jau žymiai slaptesnė migrantų kelionės link Europos Sąjungos sienos dalis.
Kartais iš viešbučio tekdavo išvykti paskubomis. Žmonėms būdavo liepiama susirinkti daiktus ir laukti prie viešbučio arba netoliese esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Jų pasiimti atvykęs vairuotojas neretai ne tik neprisistatydavo, bet ir nepaaiškindavo, kur bus važiuojama. Kelionės metu persėsti iš vieno automobilio į kitą taip pat buvo gana dažna praktika.
Už šį kelionės etapą dažnai tekdavo susimokėti papildomai. Kuo arčiau Europos Sąjungos sienos, tuo didesnių sumų buvo reikalaujama ir tuo mažiau galimybių atvykėliai turėjo tartis dėl sąlygų. Jie atsidūrė svetimoje šalyje, nemokėjo kalbos ir priklausė nuo žmonių, kurių telefono numerius jiems buvo davusi kelionių agentūra ar kitas tarpininkas.
Automobiliai iš Minsko dažniausiai išvykdavo vakare arba naktį. Sulaikytieji pasakojo, kad važiuojant jų būdavo prašoma išjungti telefonus ir nežiūrėti pro langus. Dažnai jie net nesuprato, ar vežami prie Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos sienos. Žinojo tik tiek, kad kažkur priekyje yra „Europa“.
Kelionė automobiliu dažnai baigdavosi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėdavo. Vairuotojas parodydavo, kuria kryptimi eiti, išlaipindavo žmones su visais jų daiktais ir nuvažiuodavo.
Likusią kelio dalį tekdavo įveikti pėsčiomis.
Į telefoną būdavo atsiunčiamos GPS koordinatės, vietovės žyma arba paprastas žemėlapis, pagal kurį reikėdavo eiti per mišką. Kartais atvykėlių laukdavo asmuo, palydėdavęs grupę reikiama kryptimi. Kitais atvejais tekdavo kliautis vien žodiniais nurodymais, neturint žalio supratimo, kiek dar liko iki sienos ir kas laukia priekyje.
Ne visi turėjo pakankamai šiltų drabužių, tinkamą avalynę ar kitą žygiui miške reikalingą įrangą. Reklamose žadėtas trumpas pasivaikščiojimas galėjo užtrukti valandų valandas ar net kelias dienas. Kelionę sunkino pelkės, upės, tankūs miškai ir nakties tamsa.
Pasieniečių pagalba
Netoli sienos migrantai susidurdavo su ginkluotais Baltarusijos pasieniečiais.
Šie net nebandydavo jiems trukdyti kirsti sieną. Dažnai pasieniečiai migrantams net parodydavo, kuria kryptimi eiti, nukreipdavo juos į prasčiau saugomus sienos ruožus ir padėdavo apeiti užtvaras. Kai kuriais atvejais žmonėms net būdavo duodami įrankiai užtvaroms pralaužti.
Tik kirtus sieną kelionė nesibaigdavo. Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos pusėje atvykėliai turėdavo pasiekti kitą iš anksto sutartą vietą, kurios koordinatės būdavo atsiunčiamos į telefoną. Dažnai miško kelyje arba nuošalioje automobilių stovėjimo aikštelėje jų jau laukdavo automobilis.
Daug tokių bandymų baigėsi nesėkmingai: Europos Sąjungos valstybių pasieniečiai aptikdavo migrantų grupes miškuose, sulaikydavo arba apgręždavo ir grąžindavo atgal į Baltarusiją. Kai kurie žmonės sieną bandydavo kirsti po kelis kartus.
Grįžti į Minską galėjo ne visada. Pasak migrantų, Baltarusijos saugumo pareigūnai neleisdavo jiems palikti pasienio zonos ir versdavo iš naujo bandyti kirsti sieną su Europos Sąjunga.
Taip instrumentu Baltarusijos režimo rankose tapę nelaimėliai atsidūrė savotiškuose spąstuose: Lenkija, Lietuva ir Latvija neleido tęsti kelionės, o Baltarusija – grįžti atgal. Pasienyje ėmė kurtis laikinos stovyklos, kuriose trūko maisto, geriamo vandens ir vaistų. Tarp miškuose pasiklydusių ir tarp dviejų valstybių sienų įstrigusių žmonių buvo sužeistų ir sergančių. Pareikalauta ir aukų: žinomi mirčių nuo hipotermijos, išsekimo arba laiku nesuteiktos medicininės pagalbos atvejai.
Pirmiausia migracijos spaudimą patyrė Lietuva, vėliau – Lenkija, o galiausiai ir Latvija.
Paaiškinti šią situaciją įprastos migracijos atžvilgiu buvo vis sunkiau. Būta per daug sutapimų – tos pačios išvykimo šalys, skrydžiai, viešbučiai ir kelionių agentūros. Tos pačios naktinės kelionės automobiliu ir telefonu siunčiamos koordinatės. Vis daugiau liudijimų rodė, kad žmonės keliavo ne savo noru, o buvo nukreipiami įvairiuose kelionės etapuose.
Remdamiesi šiais aprašymais, žurnalistai, tyrėjai ir Europos institucijos ėmė susidaryti aiškesnį operacijos, kuri negalėjo vykti vien tik kelionių agentūrų ir žmonių kontrabandininkų jėgomis, vaizdą. Vis aktualesnis tapo klausimas, kokia sistemos dalis veikė Baltarusijos valdžios institucijoms žinant, o kokia – pagal jų tiesioginius nurodymus.
Siūlo galas – Lukašenkos režimas
Tūkstančiai žmonių negalėjo atvykti į Baltarusiją nepastebėti. Dauguma jų į šalį pateko visiškai teisėtai.
2021 metais tai padaryti tapo gerokai greičiau ir paprasčiau nei anksčiau. Artimuosiuose Rytuose veikiantys kelionių organizatoriai agentūrai „Reuters“ pasakojo, kad Baltarusijos vizai gauti reikalingi kvietimai kartais būdavo išduodami vos per kelias dienas.
Iš vizos prašančiųjų nereikalauta nei išsamaus kelionės plano, nei įtikinamo paaiškinimo, kodėl jie nori vykti atostogauti būtent į Baltarusiją – pakako pinigų ir tarpininko, mokančio sutvarkyti reikiamus dokumentus.
Leidinio „Politico“ paskelbti perimti telefoniniai pokalbiai atskleidė, kad dalis Baltarusijos pareigūnų puikiai žinojo, kur vyksta atvykėliai.
Viename 2021 metų gegužę įrašytame pokalbyje Minsko srities policijos vadovas Vidaus reikalų ministerijoje teiravosi, ar reikia ieškoti iš Afrikos atvykusių ir dingusių žmonių. Jam buvo atsakyta, kad į Europą keliaujantiems migrantams nevalia trukdyti – svarbiausia, kad jie nepasiliktų Baltarusijoje.
Vienos kelionių bendrovės vadovas juokavo, kad atgaliniai skrydžiai į šalis, iš kurių atvyko svetimšaliai, visada pustuščiai. Kitame pokalbyje jis pažymėjo, kad pasprukę keleiviai išmeta dokumentus, kad nebūtų galima nustatyti jų tapatybės.
Šie pokalbiai – dar ne oficialus įrodymas, kad kiekvieno atvykėlio judėjimas buvo koordinuojamas centralizuotai, tačiau patvirtina, jog šios sistemos dalyviai suprato tikrąjį jos tikslą.
Svarbų vaidmenį organizuojant keliones atliko Baltarusijos valstybinė turizmo bendrovė „Centrkurort“. Tiriamosios žurnalistikos atstovų duomenimis, ji padėdavo išduoti kelionės patvirtinimo dokumentus ir žmonėms, kurių tikslas buvo ne apžiūrėti Minsko lankytinas vietas, o keliauti toliau į Europos Sąjungą.
„Centrkurort“ tiesiogiai pavaldi Baltarusijos prezidento administracijai. Tai neįrodo, kad Baltarusijos valstybė organizavo kiekvieno žmogaus kelionę, tačiau teiginys, esą, valdžia apie visa tai nieko nežinojo, darėsi vis mažiau įtikinamas.
Toks pat klausimas kilo ir dėl oro susisiekimo.
Netikėtai atsirado skrydžių į Minską iš Irako, Sirijos, Turkijos ir kitų regiono šalių. Kai kuriais maršrutais skrydžių skaičius vos per kelis mėnesius išaugo gana drastiškai.
Lėktuvai leisdavosi Minsko tarptautiniame oro uoste. Daugelio atvykėlių bagažas ir apranga nei su atostogomis, nei su noru pažinti svečią šalį neturėjo nieko bendro. Vis dėlto jiems buvo leista įvažiuoti į šalį.
Stebėdamos intensyvėjantį oro susisiekimą būtent su Minsku, Europos Sąjungos valstybės narės ėmė pastebėti tam tikrą dėsningumą. Nauji skrydžių maršrutai atsirasdavo iš šalių, iš kurių prie Baltarusijos sienos atvykdavo daugiausia žmonių.
2021 metų gegužę, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Europos Sąjunga sugriežtino sankcijas, A. Lukašenka viešai pareiškė, kad Baltarusija daugiau į Europos Sąjungą keliaujančių migrantų nebestabdys. „Mes stabdėme narkotikus ir migrantus – dabar patys juos vartokite ir gaudykite“, – pareiškė jis.
Vėliau A. Lukašenka neigė, esą, žmonės buvo organizuotai siunčiami prie sienos, tačiau pripažino, jog Baltarusija gali ir netrukdyti jiems judėti toliau: „Galbūt kažkas jiems padėjo. Net neketinu to aiškintis. (…) Nesame jų galutinis kelionės tikslas. Jie keliauja į šviesią, šiltą ir patogią Europą“.
Po šių žodžių ėmė ryškėti politinis kontekstas Europos Sąjungos vertinimui. Minskas nebuvo tiesiog praradęs savo sienos kontrolę – pats Baltarusijos vadovas migracijos spaudimą susiejo su sankcijomis ir atsakomosiomis priemonėmis.
Galiausiai pasienyje aptikta ir tiesioginių Baltarusijos režimo vaidmens įrodymų.
Baltarusijos pasienio zona buvo griežtai saugoma, pašalinių asmenų ir transporto priemonių judėjimas ribojamas. Nepaisant to, tūkstančiai užsieniečių autobusais, mikroautobusais ir lengvaisiais automobiliais ne kartą buvo vežami tiesiai prie Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos sienų. Organizuoti tokias akcijas be valdžios žinios būtų praktiškai neįmanoma.
Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos pasieniečiai dronais, stebėjimo kameromis ir naktinio matymo prietaisais užfiksavo atvejų, kai baltarusiškas uniformas vilkintys pareigūnai lydėjo žmonių grupes link sienos. Kartais pareigūnai jiems nurodydavo, kuria kryptimi eiti, buvo atvejų, kai padėdavo ardyti arba pašalinti užtvaras. Tai įrodo ir sulaikytųjų liudijimai.
Veržėsi pro užtvaras
Lapkričio mėnesį minia patraukė prie Kužnicos pasienio kontrolės punkto. Žmonės mėgino prasiveržti pro užtvaras, o Lenkijos saugumo pajėgos panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas. Iš Baltarusijos pusės skriejo akmenys ir kiti daiktai. Lenkijos valdžios teigimu, Baltarusijos pareigūnai dalijo migrantams įrankius bei ragino juos šturmuoti sieną.
Įvykiai sulaukė tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Iki tol tik viešbučiuose, telefoniniuose pokalbiuose ir miškuose vykusią operaciją staiga sužinojo visa Europa.
2021 metų gruodį Europos Sąjunga į Baltarusijos veiksmus atsakė naujomis sankcijomis. Jos buvo nukreiptos prieš pareigūnus ir bendroves, siejamas su migrantų gabenimu į Baltarusiją ir jų nukreipimu prie sienos. Spaudimas buvo daromas ir Irakui, Turkijai bei kitoms tranzito šalims, siekiant, kad jos ribotų skrydžius į Minską ir neleistų žmonėms per Baltarusiją neteisėtai patekti į Europos Sąjungą.
Skrydžių bendrovės pradėjo riboti tam tikrų šalių piliečių skraidinimą, Irakas sustabdė tiesioginius skrydžius į Minską ir organizavo grįžtamuosius skrydžius norintiems išvykti iš Baltarusijos. Per kelias savaites naujų atvykėlių skaičius gerokai sumažėjo.
Vieša krizė atslūgo, tačiau migracijos spaudimas išliko, o už jį atsakingi asmenys prisitaikė prie pasikeitusios situacijos.
Skrydžių nebeliko, bet spaudimas niekur nedingo
Nors patekti į Baltarusiją tapo sudėtingiau, pats migracijos maršrutas išliko. Jei migracijos krizės pradžioje daugelis žmonių iš Irako ir Sirijos su turistinėmis vizomis skrisdavo į Minską, vėliau vis dažniau buvo skrendama į Maskvą arba Sankt Peterburgą. Į Rusiją žmonės atvykdavo kaip turistai ar studentai, kartais – su visiškai teisėta studijų viza, o iš ten automobiliais, taksi ar autobusais keliaudavo toliau į Baltarusiją.
Lenkijos leidinio „Gazeta Wyborcza“ aprašytais atvejais žmonės iš Afrikos ir Afganistano buvo įregistruoti Rusijos mokymo įstaigose ir sumokėję už kvietimą, vizą, bendrabutį bei kalbos kursus. Kai kurie iš tiesų ketino likti Rusijoje, tačiau nerado darbo, neteko leidimo gyventi arba per tarpininkus pateko į maršrutą, vedantį per Baltarusiją.
Kitiems Rusija nuo pat pradžių tebuvo tarpinė stotelė. Žurnalo „The New Yorker“ aprašytu atveju 19-mečio somaliečio Ahmedo šeima Mogadišo kelionių agentūroje įsigijo 3 tūkst. JAV dolerių kainavusį paketą. Į jį įėjo skrydis į Rusiją su turistine viza, kelionė taksi į Baltarusiją ir kontrabandininko pagalba kertant Lenkijos sieną.
Kai Ahmedas prie Baltarusijos ir Lenkijos sienos pasiekė aukštą tvorą, kontrabandininkas afganistanietis prie jos pastatė kopėčias. Baltarusijos pasieniečiai visa tai stebėjo ir nieko nedarė.
Tuo metu maršrutas per Baltarusiją jau nebebuvo priklausomas nuo Minsko oro uosto ar pavienių kelionių bendrovių. Aplink jį buvo susiformavęs tarptautinis tinklas, kurį sudarė kelionių tarpininkai, kontaktiniai asmenys, pasirūpindavę kvietimais studijuoti ar dirbti, vairuotojai, apgyvendinimo organizatoriai ir žmonių kontrabandininkai.
Keitėsi ir atvykėlių kilmė. Jei 2021–2022 metais į Baltarusiją daugiausia atvykdavo Irako kurdai, sirai ir afganistaniečiai, vėlesniuose pasakojimuose vis dažniau minimi žmonės iš Somalio, Etiopijos, Eritrėjos, Kamerūno, Kongo ir kitų Afrikos šalių.
Galimybė mokėti dalimis galėjo tokią kelionę paversti prieinama tiems, kurie dalį jos sugebėdavo susiorganizuoti patys, tačiau kartu didino riziką būti apgautiems. Žmonių kontrabandininkai galėjo paimti avansą ir dingti, apgyvendinimą suteikiantis asmuo – su kiekviena laukimo diena kelti kainą, o vairuotojas – palikti žmones miške, už dešimčių kilometrų nuo sutartos susitikimo vietos.
Minskas ir toliau išliko svarbi tarpinė stotelė. Vietoj viešbučių vis dažniau buvo naudojami butai, kuriuose vienu metu apgyvendindavo žmones iš kelių skirtingų šalių.
Vienas su „The New Yorker“ bendravęs atvykėlis iš Etiopijos Minske buvo įstrigęs beveik metus. Į Rusiją jis atvyko su turistine viza, iš ten automobiliu nuvažiavo į Baltarusiją ir du kartus mėgino patekti į Lenkiją. Po pasienyje patirtos traumos jis gyveno ankštame bute kartu su dar septyniais migrantais. Dalis jo buto draugų ketino mėginti keliauti toliau per Latviją, nes Lenkijos sieną kirsti tapo pernelyg sunku.
Lipo per tvorą
Sustiprinta sienos apsauga nuo mėginimų patekti į Europos Sąjungą neatgrasė. Per tvorą būdavo lipama kopėčiomis, ant spygliuotos vielos klojami miegmaišiai, o po užtvaromis kasami tuneliai. Siena buvo kertama per upę, didelės grupės skaidomos į mažesnes, kad vienos grupės sulaikymas nesutrukdytų kitiems tęsti kelionę.
Latvijos valdžios surinkta medžiaga rodo, kad net ir mažų grupių atveju Baltarusijos vaidmuo nepaneigiamas. Ir šiemet sulaikytų migrantų telefonuose bei tarp jų daiktų buvo rasta nuotraukų, dokumentų ir ryšio priemonių, rodančių Baltarusijos pasieniečių ir kariškių dalyvavimą.
Latvijos pareigūnų teigimu, migrantams gabenti buvo naudojamos Baltarusijos karinės transporto priemonės, o uniformuoti pareigūnai padėdavo organizuoti bandymus kirsti sieną. Dalis surinktos medžiagos buvo susieta su Vitebsko srityje dislokuotos 19-osios gvardijos mechanizuotosios brigados žvalgybos padaliniu. Tai sutapo su ankstesniais migrantų liudijimais, kuriuose jie pasakojo apie uniformuotus vyrus, karinius sunkvežimius ir palydėjimą iki sienos.
2021 metais tiesioginiais skrydžiais, viešbučiais ir didelėmis pasienio stovyklomis prasidėjusi operacija ilgainiui tapo mažiau pastebima. Į Minską vis dažniau buvo vykstama per Rusiją, viešbučius pakeitė nuomojami butai, o kelionių paketus pakeitė iš vieno žmogaus kitam perduodamas kontaktų tinklas. Atvykėliai ėmė judėti ne masiškai, o mažomis grupelėmis.
Būtent tokios grupės pradėjo pasiekti ir Estiją. Galerija
Kaip migracijos maršrutas pasiekė Estiją?
Dar prieš kelerius metus Estija likdavo nuošalyje nuo pagrindinių migrantų, per Baltarusiją patekusių į Europos Sąjungą, maršrutų. Patekę į Lenkiją, Lietuvą ar Latviją, dauguma jų keliaudavo toliau į Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis.
Situacija pradėjo keistis 2025 metų vasarą, kai Lenkija laikinai atkūrė sienų kontrolę su Lietuva ir Vokietija. Dokumentų neturintis migrantas nuo šiol galėjo būti patikrintas tiek įvažiuodamas į Lenkiją, tiek prieš pasiekdamas Vokietiją. Žmonių kontrabandininkams tai reiškė didesnę riziką vienu metu prarasti transporto priemonę, klientus ir už kelionę gautus pinigus.
Patikros savaime nesukūrė per Estiją einančio maršruto, tačiau ankstesnis kelias tapo rizikingesnis, todėl išaugo susidomėjimas šiauriau esančiomis alternatyvomis. Kelias į Vakarų Europą per Estiją yra ilgesnis, tačiau žmonių kontrabandininkams jis ėmė atrodyti ne toks rizikingas.
Tik tai nepaaiškina, kodėl migracijos spaudimas Estiją pasiekė būtent 2026 metų vasarą. Lemiamas lūžis įvyko tuomet, kai iš Baltarusijos kylanti migracijos problema dar labiau susitelkė ties Latvijos siena. Remiantis rugpjūčio pradžios duomenimis, Latvijos pasieniečiai šiemet jau užkirto kelią daugiau kaip 9 tūkst. bandymų neteisėtai kirsti sieną. Dar gegužės pabaigoje tokių bandymų buvo užregistruota mažiau nei 4,5 tūkst.
Latvija tapo pažeidžiamiausia iš Europos Sąjungos valstybių, besiribojančių su Baltarusija. Nors fizinis pasienio barjeras iš esmės jau įrengtas, kameros, jutikliai ir kitos techninės stebėjimo priemonės vis dar neapima visos sienos. Siena driekiasi per tankius miškus ir pelkes, o Latvijos pasieniečiams trūksta personalo.
Situaciją dar apsunkina ir metų laikas – vasara. Šiltuoju metų laiku migrantai gali ilgiau išbūti miškuose, laukdami tinkamo momento, o, nepavykus kirsti sieną, mėginti dar kartą.
Dauguma migrantų pasilikti Estijoje visai nenori. Į jų maršrutą šalis patenka pirmiausia dėl savo geografinės padėties – per Taliną atsiveria kelias į Suomiją, o iš ten – į kitas Šiaurės šalis. Estijos policijos duomenys taip pat rodo, kad dauguma pastaruoju metu sulaikytų neteisėtų migrantų ketino tęsti kelionę toliau.
Estijos link judama nedidelėmis grupėmis. Vienas automobilis gali atvežti vos kelis žmones, kurie apgyvendinami bute, nakvynės namuose ar trumpam išnuomotame būste, kur laukia kitos kelionės arba kelto bilieto.
Tokį judėjimą pareigūnams sunkiau pastebėti. Pavieniai automobiliai ar skirtingu metu atvykstančios nedidelės grupės gali tiesiog ištirpti bendrame sieną kertančių žmonių sraute. Todėl policija dėmesį skiria ne tik Estijos ir Latvijos sienai, bet ir uostams, autobusų stotims bei laikino apgyvendinimo vietoms.
Pastarosiomis savaitėmis Estijoje išryškėjusi migrantų judėjimo tendencija kitų maršrutų nepakeičia. Organizatoriai gali vienu metu naudotis maršrutais per Lenkiją, Lietuvą ir Latviją, o kelią keisti priklausomai nuo pasieniečių veiksmų, patikros vietų ir to, kur tuo metu yra daugiau galimybių išlikti nepastebėtiems. Kiekvienas Estijoje sulaikytas neteisėtas migrantas ir žmonių kontrabandininkas šį maršrutą daro mažiau patrauklų. Galerija
Atsakomybė už migracijos koridorių ir toliau tenka Baltarusijai. Dabartiniu pavidalu šis maršrutas negalėtų egzistuoti, jei Minsko valdžia trukdytų gabenti žmones į pasienio zoną, stabdytų juos vežančius automobilius ir leistų nesėkmingai į Europos Sąjungą mėginusiems patekti žmonėms grįžti atgal.
Jei Baltarusijos režimas norėtų, galėtų sustabdyti migracijos spaudimą. Įrodymai iš pasienio rodo, kad Minskas tokio noro neturi – net ir praėjus penkeriems metams šalies valdžia tebesudaro sąlygas neteisėtai kirsti sieną. Iš šio maršruto pelnosi nusikalstamos grupuotės, o tinkamas sąlygas tą daryti sudaro A. Lukašenkos režimas.
Kodėl sulaikytieji neturi dokumentų?
Daugelį Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje sulaikytų neteisėtų migrantų sieja vienas dalykas – jie neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Vieni teigia juos pametę pakeliui. Kiti prisipažįsta pasus tiesiog išmetę.
Tam yra kelios priežastys.
Praktiškiausia priežastis – siekis išvengti grąžinimo į kilmės šalį. Jei nepavyksta greitai nustatyti žmogaus pilietybės, išsiuntimo procedūra gali užsitęsti mėnesius ar net metus. Institucijos pirmiausia turi nustatyti asmens tapatybę, susisiekti su galima jo kilmės šalimi ir pasirūpinti naujais kelionės dokumentais.
Dokumentų sunaikinimo atveju valstybė taip pat tampa atsakinga už konkretų asmenį. Jei nėra paso, vizos ar kitų įrodymų, sunkiau nustatyti, iš kurios šalies jis pateko į Europos Sąjungą ir kur buvo apsistojęs prieš tai.
Jeigu asmuo neturi dokumentų, tai nereiškia, jog netenka teisės prašyti tarptautinės apsaugos. Europos valstybės privalo išnagrinėti prieglobsčio prašymą net ir tuo atveju, jei prašytojas neatskleidžia tikrosios savo tapatybės. Tik įprastai tai reiškia ilgesnį ir sudėtingesnį procesą, nes institucijoms tenka kitais būdais aiškintis žmogaus tapatybę ir kilmės šalį.
Kiek kainuoja iš Afrikos atvykti į Europą?
Kelionė į Europą per Baltarusiją nėra pigi. Kaina priklauso nuo to, iš kur žmogus atvyksta, kokius dokumentus jau turi ir kokią kelionės dalį organizuoja žmonių kontrabandininkų tinklas.
Remiantis tarptautinių tyrimų duomenimis, visa kelionė dažniausiai kainuoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Dar 2021 metais „Reuters“ rašė, kad Artimųjų Rytų kelionių agentūrų siūlomi paketai galėjo kainuoti iki 14 tūkst. JAV dolerių, į juos paprastai jau įtraukta Baltarusijos viza, lėktuvo bilietai bei apgyvendinimas Minske. Įvedus skrydžių apribojimus, kainos šoktelėjo.
Europolo tirti žmonių kontrabandos tinklai iš migrantų už visą kelionės iš Irako į Vokietiją organizavimą paprastai ima 10–13 tūkst. eurų. Kituose tinkluose kaina svyravo nuo 3 iki 15 tūkst. eurų. Visa suma ne visada sumokama iš karto – dažnai už kiekvieną kelionės etapą atsiskaitoma atskirai, o mokėjimams naudojama hawala sistema (neformali, pasitikėjimu grindžiama pinigų pervedimo sistema) arba kriptovaliutos, kad pinigų srautus būtų sunkiau atsekti.
Pinigus dalijasi keli tokios schemos dalyviai. Savo dalį gauna kelionių agentūros ir vizų tarpininkai, skrydžių bei transporto organizatoriai, vairuotojai, apgyvendinimo paslaugų teikėjai ir žmonių kontrabandininkai, padedantys migrantams kirsti sieną ir organizuojantys tolesnę jų kelionę Europos Sąjungoje.
Daugelis migrantų tokią sumą renka ne vienerius metus – tenka taupyti, parduoti turimą turtą arba skolintis iš artimųjų. Būtent todėl daugelis po nesėkmingo bandymo kirsti sieną mėgina dar kartą – jei pasiduotų, tai reikštų, kad namo tektų grįžti be pinigų ir su didelėmis skolomis.
