Tomas L.
NATO ruošiasi labai realiai galimybei, kad kitas Prancūzijos prezidentas gali padaryti didžiulę skylę Aljanse, skelbia „Politico“.
Naujausios Prancūzijos apklausos rodo, kad apie pusė Prancūzijos rinkėjų, dalyvausiančių kitų metų rinkimuose, remia griežtosios linijos kandidatus, kurie prieštarauja NATO.
NATO auga nerimas dėl Prancūzijos prezidento rinkimų
Marine Le Pen iš kraštutinės dešinės partijos „Nacionalinis susivienijimas“ nori, kad Paryžius pasitrauktų iš Aljanso integruotos vadovybės, o kraštutinės kairės atstovas Jean-Luc Mélechon pareiškė norintis išstoti iš Aljanso.
Prancūzijos – vienintelės ES branduolinės valstybės – pasitraukimas iš NATO sukeltų sukrėtimą Aljanse, sukeltų abejonių dėl Prancūzijos pajėgų dislokavimo Rumunijoje ir Estijoje, apribotų prieigą prie svarbios kovos lauko įrangos ir susilpnintų karinį koordinavimą tarp 32 šalių narių, pastebi leidinys.
Be to, laikas tam labai blogas. Donaldo Trumpo vadovavimo metu JAV pradėjo mažinti pajėgas Europoje, todėl kiti sąjungininkai skubiai stiprina savo gynybą.
„Mažėjant JAV kariniam buvimui, paskutinis dalykas, ko norėtumėte, yra tai, kad didelė Europos šalis atsiribotų nuo Aljanso, ypač tuo metu, kai pagrindinis tikslas yra, kad europiečiai, įskaitant, žinoma, Prancūziją, prisiimtų daugiau atsakomybės“, – sako „Friends of Europe“ ekspertas Jamie Shea.
Pasitraukimo iš NATO vieningos vadovybės pasekmės reikštų problemų tiek Paryžiui, tiek pačiam aljansui.
„Tikimės, kad Prancūzija supranta stiprios NATO teikiamą ilgalaikę naudą… o tai [reikalauja], kad Prancūzija būtų gana visapusiškai integruota į NATO struktūras“, – sako Suomijos gynybos ministras Antti Häkkänen.
„Taigi tikimės, kad gynybos politikos srityje… jie išlaikys tvirtą politinę poziciją“, – priduria jis.
Iki prezidento rinkimų dar liko aštuoni mėnesiai, todėl jų baigtis toli gražu nėra aiški. Taip pat yra tikimybė, kad kandidatai, išrinkti į postą, sušvelnins savo požiūrį į Aljansą – panašiai kaip 2022 m.
padarė Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni. Tačiau, atsižvelgiant į istoriškai įtemptus šalies santykius su Aljansu, grėsmė NATO yra rimta.
„Bijau tų rinkimų“, – sakė vienas NATO diplomatas, kuriam, kaip ir kitiems straipsnio herojams, buvo suteikta galimybė likti anonimu.
Tai nebūtų pirmas kartas, kai Prancūzija pasitrauktų iš NATO integruotosios vadovybės.
1966 m. tuometinis Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis nutraukė savo šalies dalyvavimą NATO karinėse struktūrose, motyvuodamas tuo, kad reikia didesnio suvereniteto. Jis išvedė apie 26 000 karių ir privertė NATO persikelti į Belgiją. Paryžius šį sprendimą atšaukė tik 2009 m., buvusio prezidento Nikolą Sarkozio kadencijos metu.
Jei tai pasikartotų, Paryžius vargu ar visiškai nutrauktų ryšius su Aljansu, teigia „Rasmussen Global“ generalinis direktorius ir buvęs NATO politikos planavimo vadovas Fabrice Pothier. Tačiau, pasak jo, „būtų kvaila manyti, kad bus užtikrintas tęstinumas“ vadovaujant naujam griežtos linijos prezidentui.
„Prancūzai niekada nebuvo labiausiai NATO palankūs nariai“, – sako jis ir priduria, kad todėl šis klausimas tampa „lengvu grobiu“ populistams.
Remiantis šį pavasarį atlikta aljanso vidine apklausa, su kuria susipažino „Politico“, apie 54 proc. Prancūzijos rinkėjų teigė, kad balsuotų už pasilikimą NATO – tai antras mažiausias rodiklis tarp 32 NATO narių po Juodkalnijos.
Ir nors Prancūzijos dviejų turų prezidento rinkimų sistema anksčiau neleisdavo laimėti radikaliems kandidatams, nes rinkėjai susiburdavo aplink nuosaikesnius kandidatus, kitais metais taip gali ir neatsitikti.
Tiek M. Le Pen, tiek J. L. Mélenchon savo pozicijas išdėstė garsiai ir aiškiai.
„Turime pasitraukti iš NATO integruotos vadovybės“, – gegužės pabaigoje pareiškė M. Le Pen.
Pasak pareigūno, turinčio informacijos iš pirmų rankų, ji šią nuomonę taip pat išdėstė uždarame susitikime su vienu iš aukščiausių Prancūzijos karinių vadų šių metų pradžioje. M. Le Pen taip pat teigė, kad Prancūzija galiausiai turės atnaujinti ryšius su Rusija, pridūrė pareigūnas.
Mélenchon nuėjo dar toliau. Ilgametis NATO kritikas visišką pasitraukimą iš NATO dėl Amerikos „atvirai priešiškos“ pozicijos įvardijo kaip prioritetą.
„Nėra jokios kalbos apie tolesnę narystę NATO“, – sakė jis birželio mėnesį vykusioje konferencijoje.
Jei šis grasinimas būtų įgyvendintas, tai turėtų rimtų pasekmių NATO.
„Prancūzija yra ne tik viena iš aljanso steigėjų, bet ir pagrindinė jo veikėja… ne tik dėl savo branduolinio arsenalo“, – sako Europos Parlamento gynybos komiteto pirmininkė Marie-Agnes Strack Zimmermann.
„Yra tik viena grupė, kuri iš to galėtų pasipelnyti – tai mūsų laisvės priešai“, – priduria ji.
Prastai būtų ne tik NATO, bet ir pačiai Prancūzijai
Teoriškai sprendimas pasitraukti iš NATO vadovavimo struktūrų galėtų būti priimtas nedelsiant, paaiškino Prancūzijos generolas leitenantas Michelis Jakovlefas. Prancūzijos prezidentui nereikia konsultuotis su parlamentu, o NATO sutartyje numatyta vienerių metų pasitraukimo sąlyga taikoma tik toms šalims, kurios pasitraukia iš Aljanso politinių struktūrų – o pagal Le Pen politiką tai nebūtinai būtų tas atvejis.
Tačiau, jo vertinimu, praktikoje tai greičiausiai užtruktų apie vienerius metus, nes perėjimas reikštų, kad reikėtų atšaukti apie 1 000 nuolat NATO dislokuotų karininkų, taip pat įsteigti ryšių instituciją, kuri ateityje koordinuotų veiksmus su Aljansu.
Pasak trijų NATO diplomatų, didžiausią susirūpinimą tokiu atveju kelia 1 200 karių Prancūzijos vadovaujamos kovinės grupės Rumunijoje ateitis, Prancūzijos neoficialus bendradarbiavimas su NATO branduolinio ginklo srityje bei jos specializuoti pajėgumai, tokie kaip palydovai ir žvalgyba.
Pavyzdžiui, be Prancūzijos NATO kariniai planuotojai netektų galimybės naudotis vieninteliu Europoje branduolinės energijos varomu lėktuvnešiu, laivynu, į kurį įeina „Mistral“ klasės laivai, žvalgybos palydovais „CERES“ ir galingu kariniu jūrų laivynu, galinčiu dislokuoti apie 65 proc. savo laivyno.
Tačiau pasitraukimas iš NATO vadovavimo struktūrų pakenktų ir pačiai Prancūzijai.
Nors šalis išlaikytų savo vietą NATO politiniuose organuose – įskaitant teisę pareikšti nuomonę dėl Aljanso savitarpio gynybos nuostatos taikymo – jos įtaka karinių pasiūlymų srityje smarkiai sumažėtų. Prancūzija taip pat prarastų aukšto lygio pareigas Aljanse.
J. Shea teigimu, norint išvengti blogiausio scenarijaus, NATO pareigūnai turėtų pradėti užkulisiuose užmegzti ryšius su „Nacionalinio susivienijimo“ ir „Nepasidavusios Prancūzijos“ įstatymų leidėjais, siekdami įtikinti juos dėl šių neigiamų pasekmių, ir pasiūlyti Paryžiui daugiau vadovaujančių pareigų, kad parodytų prancūzų svarbą Aljansui.
Artėjant rinkimams, perspektyva, kad Paryžiuje valdžią perims NATO skeptikas, kelia vis didesnį susirūpinimą Aljanso viduje.
„Mes išgyvensime“, – sako diplomatas, tačiau „tai bus labai, labai pavojinga“.
