Tomas L.
Teisininkės įraše aptariama skaitytojos papasakota situacija. Moteris teigė, kad gamybos patalpose privaloma dėvėti kaukes ir ilgas kelnes, langų bei durų atidaryti negalima, kondicionieriai neveikia, o vandens darbo vietoje laikyti neleidžiama. Tuo metu patalpose termometras rodo 32–33 laipsnius, nors darbuotojai dirba fizinį darbą.
Pasak R. Joskaudienės, tokios sąlygos negali būti laikomos tik vasarišku nepatogumu.
„Karštis darbo vietoje yra profesinės rizikos veiksnys, kurį darbdavys privalo įvertinti, pašalinti arba kiek įmanoma sumažinti“, – pabrėžė teisininkė.
Vienos temperatūros ribos nėra
R. Joskaudienė paaiškino, kad vienos visiems darbams taikomos didžiausios leistinos temperatūros ribos nėra. Lietuvos higienos normoje HN 69:2003 keliami reikalavimai priklauso nuo metų laiko, darbuotojo patiriamo fizinio krūvio, oro drėgnumo ir jo judėjimo greičio.
„Valstybinė darbo inspekcija nurodo, kad šiltuoju metų laikotarpiu lengvo darbo, pavyzdžiui, biure, temperatūra neturėtų viršyti 28 °C, o dirbant sunkų fizinį darbą – 26 °C.
Todėl 32–33 °C temperatūra, ypač dirbant fiziškai ir dėvint apsauginius drabužius, yra rimtas signalas, kad leistinos ribos gali būti viršytos“, – rašė teisininkė.
Vis dėlto vien sieninio termometro rodmenys nėra laikomi oficialiu profesinės rizikos tyrimu. Darbdavys, gavęs informacijos apie tokią temperatūrą, negali jos ignoruoti – turi būti atliekami kompetentingi darbo aplinkos matavimai.
Sugedęs kondicionierius nuo atsakomybės neatleidžia
Anot teisininkės, teisės aktai nebūtinai įpareigoja darbo patalpose naudoti būtent kondicionierių. Tačiau darbdavys privalo užtikrinti galutinį rezultatą – saugias ir darbuotojo sveikatai nekenksmingas sąlygas.
„Todėl paaiškinimas, kad „kondicionierius sugedęs“, „langų atidaryti negalima“ ar „ventiliatoriai juk pastatyti“, savaime darbdavio nuo pareigų neatleidžia“, – pabrėžė ji.
Darbdavys turėtų įvertinti bendrą karščio, fizinio krūvio, kaukių ir apsauginių drabužių poveikį, taip pat atlikti temperatūros, drėgmės bei oro judėjimo greičio matavimus.
Be to, turi būti sutvarkytos vėdinimo ar vėsinimo sistemos arba įrengtos kitos veiksmingos priemonės. Darbuotojams taip pat turėtų būti leidžiama pailsėti vėsesnėje patalpoje, mažinamas jų fizinis krūvis ar darbo tempas, prireikus darbuotojai turėtų būti keičiami darbo vietose.
R. Joskaudienė atkreipė dėmesį, kad darbdavys privalo pasirūpinti pakankamu ir lengvai pasiekiamu geriamuoju vandeniu. Jeigu dėl gamybos ar higienos taisyklių vandens buteliuko negalima laikyti šalia įrenginio, gali būti nustatyta speciali vieta, kurioje darbuotojai galėtų atsigerti.
„Tačiau draudimas laikyti vandenį gamybos zonoje negali virsti faktiniu draudimu darbuotojui atsigerti visos pamainos metu“, – teigė ji.
Pertraukos įskaitomos į darbo laiką
Kai atliekamas sunkus fizinis darbas arba profesinės rizikos veiksniai viršija nustatytas normas, darbuotojams turi būti suteikiamos specialios pertraukos.
Teisininkė, remdamasi Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimu, nurodė, kad pertraukų dažnumas priklauso nuo rizikos dydžio, tačiau jos turi būti suteikiamos ne rečiau kaip kas pusantros valandos. Bendra tokių pertraukų trukmė per aštuonių valandų pamainą turi siekti bent 40 minučių.
„Specialiosios ir fiziologinės pertraukos įskaitomos į darbo laiką, todėl dėl jų darbo užmokestis negali būti mažinamas“, – akcentavo R. Joskaudienė.
Vis dėlto vien papildomų pertraukų neužtenka. Jos negali tapti priemone nuolatiniam darbui 33 laipsnių temperatūroje pateisinti – pirmiausia turi būti mažinama pati profesinė rizika.
Negali liepti tiesiog kentėti
Jeigu kaukės, ilgi apsauginiai drabužiai ar kitos priemonės būtinos dėl technologinio proceso ir darbo vietoje kylančių pavojų, darbuotojas negali jų savavališkai atsisakyti.
Tačiau darbdavys privalo nustatyti tinkamas tokių priemonių naudojimo sąlygas ir trukmę, atsižvelgdamas į profesinės rizikos vertinimą, darbo vietos ypatumus bei pačių apsaugos priemonių savybes.
„Kitaip tariant, darbdavys negali pasakyti: „Kaukė privaloma, todėl karštį tiesiog kentėkite.“ Jis turi organizuoti darbą taip, kad privalomos apsaugos priemonės kartu su aukšta temperatūra nesukeltų pavojaus sveikatai“, – rašė teisininkė.
Kada galima atsisakyti dirbti?
Darbo kodekso 159 straipsnyje numatyta darbuotojo teisė atsisakyti dirbti, jeigu kyla pavojus jo saugai ar sveikatai. R. Joskaudienės teigimu, pagrįstas atsisakymas negali būti laikomas darbo pareigų pažeidimu.
Tačiau darbuotojui nerekomenduojama tiesiog palikti darbo vietos nieko nepaaiškinus. Jis turėtų užfiksuoti patalpos temperatūrą, datą, laiką, konkrečią darbo vietą ir pasireiškusius savijautos simptomus.
Apie kylantį pavojų reikėtų nedelsiant raštu pranešti padalinio vadovui bei darbdaviui, pareikalauti skubių apsaugos priemonių ir oficialių mikroklimato matavimų. Jeigu darbdavys nereaguoja, darbuotojas gali kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją.
„Pajutus galvos svaigimą, stiprų silpnumą, pykinimą, sutrikus orientacijai ar sąmonei, darbą būtina nutraukti ir kreiptis medicininės pagalbos“, – įspėjo teisininkė.
Darbdavio pareiga – absoliuti
R. Joskaudienė taip pat priminė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad darbdavio pareiga darbuotojams sudaryti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas yra absoliuti.
Net jeigu darbdavys samdo išorinį darbuotojų saugos specialistą, galutinė atsakomybė vis tiek tenka jam.
„Darbuotojas neprivalo savo sveikata kompensuoti sugedusio kondicionieriaus, netinkamo vėdinimo ar darbdavio sprendimo nieko nekeisti.
32–33 °C, fizinis darbas, apsauginė apranga ir realios galimybės atsigerti ar atsivėsinti nebuvimas – ne normali vasaros darbo sąlyga, o situacija, kurią darbdavys privalo spręsti nedelsdamas“, – apibendrino R. Joskaudienė.
