Aidas Užkuraitis
Jungtinių Valstijų pareigūnų žodžiai apie Europos saugumą pastaruoju metu skamba vis aiškiau. Vašingtonas neskelbia pasitraukiantis iš NATO ir nesako atsisakantis sąjungininkų, tačiau europiečiams siunčiama žinia keičiasi: žemynas turi būti pasirengęs gerokai didesnę savo saugumo naštos dalį prisiimti pats.
Analitinio centro „Ukrainska Prizma“ ekspertas Aleksandras Krajevas ragina šių pareiškimų nelaikyti vien dar vienu Donaldo Trumpo administracijos bandymu spausti NATO partnerius daugiau išleisti gynybai. Jo vertinimu, atskiri signalai pradeda jungtis į kur kas platesnį paveikslą.
JAV strateginis dėmesys vis labiau krypsta į kitus pasaulio regionus, pirmiausia Indo–Ramiojo vandenyno erdvę, o iš Europos tikimasi, kad ji pati sugebės atlikti didesnę dalį darbo atgrasant Rusiją.
Tai nereiškia NATO pabaigos. Tačiau Europai tai gali reikšti vieno labai ilgo laikotarpio pabaigą – laikų, kai buvo galima beveik savaime suprantamu dalyku laikyti tai, kad didžiausia atsakomybės dalis kritiniu momentu teks Jungtinėms Valstijoms.
Vašingtono žinutė darosi vis sunkiau ignoruojama
Vienas svarbiausių pastarojo meto signalų nuskambėjo rugpjūčio pabaigoje.
Pentagono politikos vadovas Elbridge’as Colby NATO būstinėje Briuselyje sąjungininkams pristatė vykdomą JAV karinių pajėgų Europoje peržiūrą.
Pati peržiūra dar nereiškia, kad priimtas sprendimas masiškai išvesti amerikiečių karius iš Europos. Vis dėlto E. Colby išsakyta politinė kryptis buvo gana aiški: Europos valstybės yra pakankamai turtingos ir pajėgios, kad prisiimtų pagrindinę atsakomybę už konvencinę žemyno gynybą.
Tai dera su platesne JAV strategija.
Vašingtonas jau kurį laiką reikalauja, kad Europos NATO narės daugiau investuotų į savo saugumą. Tačiau dabar kalbama nebe vien apie tai, kiek procentų bendrojo vidaus produkto valstybės skiria gynybai.
Keičiasi pats atsakomybės pasidalijimo klausimas.
Krajevas ragina klausytis ne vien Trumpo
Būtent čia A. Krajevas mato detalę, į kurią Europa turėtų atkreipti ypatingą dėmesį.
Donaldas Trumpas garsėja kategoriškais ir kartais nenuspėjamais pareiškimais, todėl Europoje dalis jo žodžių neretai vertinama kaip derybinė taktika.
Tačiau analitiko argumentas kitoks: reikia stebėti ne vien prezidentą.
Kai apie didesnę Europos atsakomybę pradeda sistemingai kalbėti Pentagono ir kiti JAV administracijos pareigūnai, tai jau sunkiau paaiškinti vien D. Trumpo asmeniniu politiniu stiliumi.
A. Krajevo vertinimu, tai yra užuominos apie struktūrinį Amerikos prioritetų pokytį.
Jungtinės Valstijos turi interesų Artimuosiuose Rytuose, Indo–Ramiojo vandenyno regione ir kituose pasaulio taškuose. Tuo pat metu pagrindiniu ilgalaikiu strateginiu konkurentu Vašingtonas vis labiau laiko Kiniją.
Todėl Europai siunčiamas gana pragmatiškas signalas: jeigu pagrindinė tiesioginė grėsmė Europai yra Rusija, europiečiai turi turėti ir pakankamai pajėgumų šiai grėsmei atremti.
Ar tai reiškia, kad amerikiečiai traukiasi iš Europos?
Čia svarbu atskirti faktus nuo prognozių.
JAV nėra paskelbusios apie pasitraukimą iš NATO, o vykstanti pajėgų peržiūra savaime nereiškia, kad amerikiečių karinis buvimas Europoje bus panaikintas.
NATO išlieka pagrindiniu transatlantinio saugumo aljansu.
Tačiau sąjungos viduje gali keistis darbų pasidalijimas.
Europa dešimtmečius galėjo remtis milžiniškais JAV kariniais, logistiniais ir finansiniais pajėgumais. Net turtingos Europos valstybės po Šaltojo karo ilgą laiką mažino savo gynybos sistemas, nes plataus masto karas žemyne atrodė mažai tikėtinas.
Rusijos invazija į Ukrainą šią prielaidą sugriovė.
Dabar Europa bando per kelerius metus atkurti tai, kas buvo mažinama dešimtmečius.
Rusija šią situaciją atidžiai stebi
JAV signalai Europai tampa dar svarbesni dėl to, kas tuo pat metu vyksta santykiuose su Rusija.
Pastarosiomis dienomis įtampa tarp Maskvos ir Europos sostinių dar labiau išaugo. Vokietija apkaltino Rusiją prisidėjus prie incidento Leipcigo/Halės oro uoste, o Maskva kaltinimus atmetė.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas į Vokietijos veiksmus atsakė itin aštria retorika.
Tai dar vienas priminimas, kad net ir vykstant JAV pastangoms ieškoti diplomatinio kelio Ukrainos kare Rusijos ir Europos santykiai išlieka itin įtempti.
Europai todėl tenka spręsti dvi problemas vienu metu: reaguoti į Rusijos keliamą grėsmę ir kartu ruoštis scenarijui, kuriame amerikiečių vaidmuo žemyno kasdienėje gynyboje būtų santykinai mažesnis.
Baltijos šalims klausimas dar jautresnis
Lietuvai, Latvijai ir Estijai ši diskusija turi visai kitą svorį nei valstybėms, esančioms toliau nuo Rusijos.
Baltijos valstybės ilgą laiką pabrėžė, kad JAV karinis buvimas regione yra ne vien simbolinis.
Todėl kiekviena žinia apie galimą Amerikos pajėgų Europoje perskirstymą regione vertinama itin atidžiai.
Tačiau svarbu nepainioti dviejų skirtingų dalykų.
JAV reikalavimas Europai daugiau prisidėti prie savo gynybos nėra tas pats, kas Amerikos pasitraukimas iš NATO ar automatinis saugumo garantijų panaikinimas.
Būtent todėl svarbiausias klausimas yra ne „ar Amerika paliks Europą?“, o kiek atsakomybės Europa turės būti pasirengusi perimti iš JAV per ateinančius metus.
Lietuva jau juda ta kryptimi
Baltijos valstybės yra tarp tų NATO narių, kurios į pasikeitusią saugumo aplinką reagavo didindamos gynybos finansavimą.
Lietuvoje didesnės išlaidos gynybai grindžiamos ne vien karu Ukrainoje, bet ir ilgalaikiu poreikiu stiprinti valstybės atsparumą bei NATO rytinį flangą.
Tai tampa ypač svarbu, jeigu Vašingtonas iš tiesų tikisi, kad europiečiai ateityje atliks didesnį vaidmenį.
Tačiau pinigai yra tik viena problemos dalis.
Europa turi sugebėti ne tik skirti daugiau lėšų, bet ir koordinuoti savo sprendimus, stiprinti gynybos pramonę bei užtikrinti, kad skirtingų valstybių pajėgumai veiktų kaip viena sistema.
Todėl JAV perspėjimai gali tapti ne grasinimu Europai, o labai nemaloniu postūmiu greičiau spręsti problemas, kurios ilgą laiką buvo atidėliojamos.
Tai ne vien Trumpo problema
Yra dar viena priežastis, dėl kurios A. Krajevo perspėjimą verta vertinti rimtai.
Reikalavimas Europai daugiau rūpintis savo saugumu atsirado ne kartu su D. Trumpu.
Apie didesnį Europos NATO narių indėlį Vašingtonas kalbėjo ir ankstesnių JAV administracijų laikais. D. Trumpas šį reikalavimą pavertė gerokai garsesniu ir politiškai aštresniu, tačiau pati problema yra senesnė.
Todėl net pasikeitus JAV prezidentui nebūtinai būtų galima tikėtis, kad Europa tiesiog grįš į ankstesnę situaciją.
Amerikos strateginiai interesai pasaulyje keičiasi nepriklausomai nuo vieno prezidento.
Tai ir yra viena svarbiausių šios diskusijos detalių.
Europa gauna laiko – bet ne neribotai
Kol kas Jungtinės Valstijos tebėra pagrindinė NATO karinė galia, o kalbos apie didesnę Europos atsakomybę nereiškia staigaus transatlantinio ryšio nutrūkimo.
Tačiau Vašingtono signalų jau per daug, kad juos būtų galima vertinti kaip atsitiktinius.
Amerika vis aiškiau sako, kad Europa turi būti pajėgi pasirūpinti gerokai didesne savo konvencinės gynybos dalimi.
A. Krajevas būtent todėl ragina atkreipti dėmesį ne į vieną garsų D. Trumpo pareiškimą, o į visą JAV administracijos siunčiamų signalų grandinę.
Atskiras pareiškimas gali būti politinė taktika.
Kai ta pati kryptis kartojama skirtingais lygmenimis, ji jau gali reikšti strategijos pokytį.
Todėl svarbiausia žinia Europai nėra ta, kad Jungtinės Valstijos rytoj išvažiuos.
Ji gerokai paprastesnė ir kartu nemalonesnė:
Europa turi ruoštis pasauliui, kuriame amerikiečiai tebebus sąjungininkai, tačiau europiečiams už savo saugumą teks prisiimti gerokai daugiau atsakomybės nei iki šiol.
