Tomas L.
„Kai viskas tampa skubu – iš tikrųjų skubiems pacientams skubios pagalbos lieka vis mažiau“ – tokią realybę nenustojant augti neskubių būklių pacientų srautams Skubios pagalbos skyriuje konstatavo gydytojas Andrius Černauskas. Jis šiandien kreipiasi į visus su viena žinute – ligoninės priėmimo skyrius yra ta vieta, kur atvykstama skubios, o ne planinės pagalbos ar pasitikrinti „dėl visa ko“.
„Nesusilaikiau ir paskaičiau komentarus po mano ligoninės paskelbtu straipsniu apie ženkliai išaugusį SPS pacientų srautą. Ir kaip eilinis naktinis ir ne tik budėtojas, pasakysiu savo asmeninę aštresnę nuomonę.
„Juk žmonės ne be reikalo važiuoja“, „O kur jiems daugiau kreiptis?“, „Ką, dabar jau drausite važiuoti į Skubiosios pagalbos skyrių?“
Ne. Niekas nedraudžia. Bet Skubiosios pagalbos skyrius yra skirtas SKUBIAI pagalbai suteikti. Ne PASITIKRINTI. Ne „dėl visa ko“. Ne gauti antrą, trečią ar penktą nuomonę.
Ne naktį pasikonsultuoti dėl kelis mėnesius trunkančios problemos. Ne išsireikalauti siuntimo magnetiniam rezonansui. Ne apeiti eilę poliklinikoje pas specialistą. Ne todėl, kad „aš jau čia, tai gal dar padarykite visus tyrimus“. Ir čia prasideda dalis, apie kurią kalbėti nepatogu.
Kiekvienas neskubus pacientas Skubiosios pagalbos skyriuje naudoja tuos pačius ribotus resursus, kurio tuo metu tikrai reikia žmogui, kuriam iš tiesų blogai.
Jį vis tiek reikia užregistruoti. Įvertinti triaže. Apžiūrėti. Išklausyti. Dokumentuoti. Paaiškinti. Atsakyti į klausimus. Kartais – į labai daug klausimų. O gydytojų, slaugytojų, kabinetų, tyrimų ir valandų paroje yra tiek kiek yra.
Kai per budėjimą vienam gydytojui tenka per 30–40 ar dar daugiau (nepatogu ir nepadoru sakyti, kad būna ir septyniasdešimt) pacientų, jis vis tiek turi maksimaliai atsakingai atlikti savo darbą. Trisdešimtą pacientą turi apžiūrėti taip pat atsakingai kaip pirmą. Ir tai nėra žinomas, pažįstamas, ištirtas pacientas.
Tai dažniausiai yra pirmą kartą gydytojui matomas žmogus, kuriuo noriu pasitikėti, kad jis adekvačiai įvertino savo būklę, apgalvojo visus galimus problemos sprendimo variantus priėmė sprendimą dėl neeilinio sveikatos pablogėjimo kreiptis į SPS. Ir į tokį kreipimąsi tinkamai sureaguoti ir nepražiūrėti kažko kliniškai reikšmingo ar pavojingo. Pasibuvimas SPS nėra konsultacija, kai ateina pakankamai ištirtas pacientas pas specialistą, konsultuojantį dėl vienos ar kelių konkrečių ligų.
Aš taip tikiu, matau, kad SPS pacientas yra nauja, neperskaityta, nežinoma knyga, kurią turi greitai įveikti. Nors būna ir baigiasi kaip diagnostinė aklavietė.
Po tokių budėjimų išeini kvadratine galva, kaip zombis. Prastai orientuoji aplinkoje, pamiršti kur pastatei automobilį parkinge. Palieki banko kortelę bankomate ar išvis ją pameti. Susipainioji koks metų ar dienos laikas. Būna laikotarpių kai po vieno budėjimo nespėji atsigauti ir vėl eini į kitą. Ir didžiausia problema net ne tai, kad mes pavargstame.
Mažėja išteklių tam pacientui, kuriam labiausiai to reikia
Problema ta, kad perpildytame SPS mažėja išteklių tam pacientui, kuriam jų reikia labiausiai. Žmogui su sunkia trauma. Su dusuliu. Su insulto požymiais. Su stipriu krūtinės skausmu. Su sąmonės sutrikimu. Su kraujavimu. Su realia grėsme sveikatai ar gyvybei. Todėl frazė „juk žmogus ne be reikalo atėjo“ nėra argumentas, kai jis kartojamas nuolat ir bet kokiu atveju. Neadekvačiai. Žmogui jo problema yra labai svarbi. Jo nerimas gali būti visiškai tikras. Bet svarbi problema ir skubi medicininė problema nėra tas pats.
Dar viena mūsų sistemos bėda ypač išryškėja vasarą. Atostogauja šeimos gydytojai. Atostogauja specialistai. Nes visi turi teisę į atostogas. Mažėja kabinetų darbo apimtys. Ilgėja eilės. Vienur sunku prisiskambinti, kitur sunku gauti konsultaciją. Ir tada lieka vieta, kurios durys niekada neužsidaro – ligoninės Skubiosios pagalbos skyrius.
Bet SPS negali būti visų atostogaujančių kabinetų, neveikiančių procesų ir neprieinamos planinės pagalbos pakaitalas. Negalime į vieną skyrių sutalpinti viso miesto, apskrities, regiono ar pusės Lietuvos sveikatos sistemos problemų. Ypač keista, kai trečio lygio ligoninės Skubiosios pagalbos skyrius ima veikti kaip visą parą dirbanti miesto poliklinika.
Bet čia, mano nuomone, klausimai ne pacientui ar gyventojui. Šie kalusimai sveikatos priežiūros organizatoriams, poliklinikų vadovams, Vilniaus miestui ir visai sistemai: kodėl žmogui su nesunkia problema vakare ar savaitgalį taip dažnai paprasčiausias ir aiškiausias kelias vis dar yra ligoninės SPS?
Yra ir dar vienas naujas reiškinys. Google, forumai ar ChatGPT parašo: „rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju“. Tai nereiškia: „03:30 val. važiuokite į Skubiosios pagalbos skyrių.“ Internete perskaitytas galimų diagnozių sąrašas + nerimas + naktis neretai yra labai stiprus užtaisas kelionei į ligoninę dėl dalykų, kurie ramiai galėtų būti sprendžiami kitą dieną.
Ir dar vienas dalykas, kurį retai pasakome garsiai. Mums susidaro įspūdis, kad beveik nematome gerai veikiančios pirminės grandies. Kodėl? Bet ir čia išlaikau racionalų protą. Suprantu, kad geras šeimos gydytojas ir gerai organizuota poliklinika didžiąją dalį savo pacientų problemų išsprendžia patys.
Pacientas žino, kur kreiptis. Gauna tyrimus. Gauna atsakymą. Yra stebimas. NEGAUNA betikslių, nereikalingų, nepagrįstų siuntinėjimų belenkur. Pacientas tiesiog neatsiduria SPS. O kai pirminė grandis paciento problemos nesutvarko, pacientas pradeda keliauti. Ir dažniausiu atveju patenka ten, kur durys visada atidarytos – Skubiosios pagalbos skyrius.
Todėl turiu pasiūlymą. Komentaruose kviečiu pasidalinti gerais atsiliepimais apie gerai dirbančias poliklinikas, gerus šeimos ir kitus gydytojus, komandas, kur realiai galima patekti, kurie išsprendžia problemas, paaiškina, kur kreiptis jiems nedirbant, ir nepalieka paciento vieninteliam universaliam sprendimui – „važiuokite į priimamąjį“. Pasidalinkite gerais pavyzdžiais. Gal kažkam tai padės pasirinkti geriau. O gerai dirbantiems kolegoms – vieša padėka.
Ir pabaigai, kad nebūtų neteisingai suprasta: jeigu staiga ir smarkiai blogėja jūsų būklė, sunku kvėpuoti, stipriai skauda krūtinę, sutriko sąmonė, prasidėjo gausus kraujavimas, patyrėte sunkią traumą ar manote, kad kyla reali grėsmė gyvybei – nedvejokite ir kreipkitės skubios pagalbos.
Mes tam ir esame. Bet Skubiosios pagalbos skyrius negali būti atsakymas į kiekvieną sveikatos sistemos problemą. Nes kai viskas tampa skubu – iš tikrųjų skubiems pacientams skubios pagalbos lieka vis mažiau.“
