Tomas L.
66 kilogramai voveraičių – tokį įspūdingą laimikį iš Varėnos rajono miško parsivežė 58-erių Ramunė Verbickienė. Moteris sako grybaujanti nuo mažų dienų – ji net juokauja, kad gimė miške, augo miške ir iki šiol gyvena šalia jo. Patyrusi grybautoja teigia turinti savo vietas, kurių kitiems neatskleidžia, tačiau net ir ten ji ne visada pati nusprendžia, kur eiti – kartais, jos žodžiais, grybas pats parodo kryptį.
Ramunė voveraites vadina dzūkiškai – lepeškomis, o jų miške gali pastebėti net tada, kai kitas žmogus praeitų pro šalį ir nė vienos nepamatytų. Šįkart grįžusi namo moteris suprato, kad jos laimikis – ne šiaip pilnas kibiras, o dešimtys kilogramų miško gėrybių.
Iš miško parsinešė 66 kilogramus voveraičių
Ramunė pasakoja į mišką išsiruošusi netoli namų, Varėnos rajone. Toliau važiuoti jai nebuvo reikalo – aplinkinius miškus ji pažįsta taip gerai, kad jau turi savo vietas, kuriose žino, ko ieškoti.
Tą dieną grybautoja į mišką išvažiavo maždaug 6-6.30 valandą ryto. Tačiau grįžti neskubėjo – namuose ji pasirodė tik apie pusę dešimtos vakaro. Pasak jos, automobilis buvo visai šalia, tačiau miške prasidėjo tikras darbas. Voveraičių buvo tiek, kad moteris vos spėjo jas rinkti.
„Lepeškos didžiulės, po septynias, po aštuonias, mėsingos lepeškos. Pilnas kibiras, pilnas. O aš visada grybauju su 20 litrų kibiru“, – pasakoja ji.
Ramunė neslepia, kad po tokios dienos miške nuovargis buvo didžiulis ir tikina, kad vien nueiti į mišką neužtenka. Reikia žinoti, kur ir kaip ieškoti grybų. Pasak Ramunės, voveraitės dažnai slepiasi po lapais ar šakelėmis, todėl nepatyrusiai akiai jų galima išvis nepastebėti.
„Sakau: „Žiūrėkit, va čia voveruška, va čia va voveruška.“ Sako: „Tai kad jos nesimato.“ Sakau: „Taigi jos visos po šičkom, po lapais, užtat ir nesimato“, – juokasi Ramunė.
Ji pasakoja netgi mokanti kitus, kaip lepeškas pastebėti. Be to, pati radusi grybą, Ramunė jį išima atsargiai, o vietą vėl uždengia.
Taip pat moteris sako grybaujanti nuo mažų dienų. Miškas jai nėra tik vieta, kur galima prisirinkti grybų – tai aplinka, kurioje ji praleido didelę gyvenimo dalį.
„Grybauti einu nuo mažų dienų. Gimiau miške, augau miške ir dabar gyvenu prie miško“, – sako ji.
„Kartais grybas pats parodo, kur eiti“
Ramunė turi ir kitą savo grybavimo taisyklę. Ji tikina, kad kartais net nereikia ilgai svarstyti, į kurią pusę eiti – miškas pats duoda ženklą.
„Aš turiu tokias vietas, kur aplamai niekas nežino. Tiktai aš viena“, – pasakoja ji.
Tačiau kartais, net eidama į gerai pažįstamą vietą, moteris pastebi grybą visai kitoje pusėje.
„Dabar aš einu į miškus, galvoju: „Aha, eisiu dešinėn pusėn, į savo vietukę pažiūrėsiu.“ Ir atsisuku – kairėj pusėj lepeška guli ant žemės, išdygus. Reiškia: „Ramune, eik kairėn pusėn“, – juokiasi ji.
Anot jos, būna, kad pasirinkus vieną kryptį randamos vos kelios voveraitės, o kitoje jų laukia gerokai daugiau: „Aš sakau: „Mane grybai patys vedžioja, kur man eiti“.
Patyrusi grybautoja neslepia, kad prieš eidama į mišką atsižvelgia ir į mėnulio ciklą. Ji jau daugelį metų stebi, kada grybai pradeda dygti aktyviau, todėl turi ir savo prognozes. Jos teigimu, geriausias metas grybams turėtų būti rugpjūčio pabaigoje.
„Rugpjūčio 26, 27, 28 bus pats geriausias dygimas grybų“, – prognozuoja ji.
Ramunė mano, kad tai susiję su mėnulio perėjimu į pilnatį. Tačiau mėnulio fazės – ne vienintelis dalykas, kurį patyrusi grybautoja stebi miške.
Nors šįkart daugiausia dėmesio sulaukė įspūdingas voveraičių laimikis, Ramunės krepšyje atsiduria ne tik lepeškos. Ji renka ir baravykus, raudonikius, kazlėkus, rudmėses, zelionkas (žalsvuosius baltikus – aut. past.) bei kitus grybus.
Baravykų, pasak jos, yra buvę tiek, kad net supirktuvėse žmonės stebėdavosi jos laimikiu. Šiemet, jos teigimu, vienu kartu pavyko rasti 24 baravykus, tačiau grybaudama moteris stengiasi neapsiriboti viena rūšimi.
Atskleidė, ką daro su pririnktais grybais
Tokio kiekio grybų, kokį Ramunė parsiveža iš miško, vien savo reikmėms, žinoma, nesunaudosi. Voveraites moteris parduoda, o kai jų kaina būna mažesnė, dalį jų panaudoja įvairiems konservuotiems gaminiams. Moteris priduria, kad iš kai kurių grybų gamina ir grybų ikrus.
„Aš, kad būna labai pigios lepeškos, tai aš darau grybų ikrus. Nes grybų ikrai daromi iš ūmėdės, lepeškų ir vokietukų (gudukų – aut. past.)“, – pasakoja Ramunė.
Kitus grybus ji vakuoja, šaldo ir įvairiai ruošia žiemai – dalį konservuoja, dalį pasilieka vėlesniam laikui, o kai voveraičių būna itin daug, iš jų gamina ir grybų ikrus.
Ramunei miškas ir grybavimas – ne trumpalaikis vasaros pomėgis. Tai gyvenimo dalis, kurią ji pažįsta nuo vaikystės.
O 66 kilogramai vadinamųjų lepeškų šįkart tapo dar vienu įrodymu, kad patyrusiai grybautojai miškas savo paslapčių dar tikrai neišdavė – priešingai, panašu, kad jis ir toliau pats veda Ramunę ten, kur po lapais slepiasi voveraitės.
