Tomas L.
Viešojoje erdvėje po kaulelį narstoma 2015 metais premjero Mindaugo Sinkevičiaus parašyta daktaro disertacija. Vieni kaltina politiką nesąžiningumu, kiti – universitetą, kaip jis galėjo praleisti tokį darbą. Komunikacijos ekspertas ir akademikas įvardijo, kas labiausiai krenta į akis ir ką dėl to turėtų daryti pats M. Sinkevičius.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo politologas Ignas Kalpokas ir Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas Linas Kontrimas.
Ekspertas apie Sinkevičiaus disertaciją „Man į galvą nesutelpa“
Gerbiamas Ignai, jūs tikrai daug pasisakėte apie Mindaugo Sinkevičiaus disertaciją, bet trumpai, kaip akademikas, – viena problemos pusė yra paties politiko sąžiningumas, kai jis tą darbą rašė, o kita yra universiteto požiūris ir jo tuometinės taisyklės. Ar mes galime šiuos dalykus palyginti? Kaltės yra abiejuose ar vis dėlto labiau vienoje pusėje?
Tuometinės taisyklės šiaip nebuvo labai išskirtinės. Skaitant tuo metu galiojusį doktorantūros programos reglamentą, jis daugmaž atitinka tuos lūkesčius, kurie ir dabar yra keliami, norintiems tapti mokslo daktarais.
Problema turbūt yra ta, kaip kruopščiai tuos lūkesčius universitetas norėjo įgyvendinti, kaip kruopščiai norėjo patikrinti, kaip priekabiai žiūrėjo, ar įgyvendinti visi reikalavimai. Kol kas susidaro toks įspūdis, kad galimai entuziazmo kruopščiai tikrinti nebuvo labai daug. Visiškas neigimas, kurį dabar girdime, irgi toli gražu nesusilpnina šitų įtarimų.
Kitas dalykas yra paties dabartinio premjero pozicija. Viena vertus, taip, universitetas gal ir nebuvo labai kruopštus, bet tai nereiškia, kad tuo kruopštumo trūkumu nereikia naudotis.
Įsivaizduokime, kad žmogus randa pamestą piniginę su kalnu pinigų, ir ką jis daro – grąžina savininkui ar pasiima pinigus? Tai, man atrodo, mes norėtume turėti premjerą, kuris nepasinaudotų proga ir nepasiliktų to kalno pinigų, o būtų sąžiningas.
To sąžiningumo arba jos stokos iliustracija greičiausiai yra ši disertacija.
O kaip vyksta procedūros? Ar galima po kurio laiko disertaciją dar kartą patikrinti ir, jeigu pasirodo, kad buvo padaryti rimti pažeidimai, atimti daktaro laipsnį, jei žmogus buvo tokį gavęs?
Tai yra įmanoma, ypač jeigu mes kalbame apie formalius dalykus, tokius kaip plagiatas. Aišku, mes viešojoje erdvėje galime kelti klausimus, atkreipti dėmesį, bet yra institucija – Akademinės etikos kontrolieriaus tarnyba – kuri yra pradėjusi tyrimą, ir ji priima galutinį atsakymą ir sprendžia, ar buvo pažeistos akademinės etikos taisyklės, ar ne.
Jeigu, pavyzdžiui, būtų pripažintas plagiato faktas, yra galimybė atimti iš dabarties perspektyvos daktaro laipsnį. Na, bet tam reikia tikrai labai rimto akademinės etikos pažeidimo. Kiek jis yra rimtas, čia jau yra Akademinės etikos kontrolieriaus tarnybos kompetencijoje.
Gerbiamas Linai, iš tiesų mes daug kalbame ir girdime daug nuomonių, o gal tai atskleidžia visai kitą problemą apie pačius universitetus ir, šiuo atveju, vieno privataus universiteto norą tiesiog pasipelnyti?
Cha, sunku nesutikti su jūsų klausime užkoduotu galimu atsakymu. Taip, ne visur universitetai yra griežti savo doktorantams.
Kadangi aš esu šviežias doktorantas (tik pernai apsigyniau), galiu pasakyti apie tai, ką Ignas paminėjo, kad labai daug kas priklauso nuo pačio žmogaus. Savikontrolė.
Pavyzdžiui, tai, ką aš mačiau su citavimo reikalais dabartinio premjero darbe, man į galvą nesutelpa. Aš net du žodžius paėmęs, ypač jeigu tie du žodžiai yra kokie nors raktiniai, negaliu pasakyti jų kaip savo, nenurodęs „pasak X“, „anot Y“.
Kitaip tariant, universitetai, žinoma, labai stipriai turi prisiimti atsakomybę, nes vis dėlto jie suformuoja ir gynimo tarybą ir t.t. Bet neatmeskime ir pačio žmogaus.
Kadangi aš gyniausi Vytauto Didžiojo universitete, ten buvo labai daug filtrų: ir skaitė, ir kritikavo. Ko jau ko, bet kolegos tikrai būtų pamatę, kad, pavyzdžiui, gabalus teksto išimu iš kažkur, nenurodau autorystės, pateikiu kaip savo be kabučių ir kt.
Dar yra sakoma: buvo 2015 metai, oj kaip seniai… Taip neseniai, čia yra ką tik. Kitaip tariant, ta kultūra yra ir vidinė, kai tuo pat metu universitetas gali viską praleisti pro pirštus, nes jiems tų daktarų reikia, bet tai, kas dabar išlenda, niekaip nepateisina tokio praleidimo.
Etikos komisija turės ką veikti, nes mes galbūt kalbame apie formalius, išoriškai pastebimus dalykus. Galbūt žmonės, nuosekliai perskaitę apie turinį, iškeltą problemą, tyrimo atlikimą ir t.t. pasakys, kad neteisingų citavimų kiekis vis dėlto neatsveria pačios disertacijos turinio kokybės ar esmės. Tuoj pat ir sužinosime.
Vienas dalykas yra nesmagus – vis dėlto matyti tokį darbą.
Ar Sinkevičius turėtų atsistatydinti?
Kaip ir Ignas minėjo, mes, kaip visuomenė, norėtume turėti premjerą, kuris buvo sąžiningas net ir rašydamas darbus. Dabar yra tokia pozicija – pasakyti „palaukime; aš esu ramus“ ir pan. tokiose situacijose, žinome, nebūtina teikti atsistatydinimo pareiškimo, bet kaip reikėtų komunikuoti pačiam M. Sinkevičiui?
Noriu nuraminti visu šakalus, kurie dėl šito jo 2015 metų darbo dabar jau augina temą, kad jam reikia atsistatydinti iš premjero pareigų. Na, ne, baikime absurdą.
O kaip reikia komunikuoti? Aš vis dėlto norėčiau adekvatumo. Jeigu labai aiškiai iškeliami pavyzdžiai grafikuose ir citavime, čia nereikia net drąsos – tereikia pasakyti: „Buvo mano žioplumas, aš daug ką ne taip supratau, prisiimu atsakomybę ir pataisau.“
Galiausiai, yra aibė veiksmų, kurie tilptų į mano posakį „adekvatumas“. Jau dabar žmonės masiškai matė ir žino, apie ką mes dabar kalbame, ir staiga iš kitos pusės išgirstame: „Nieko tokio, viską įrodysime.“
Žinoma, formaliai galite įrodyti ir aprašyti, kad autorius nekaltas, kaltę prisiima, pavyzdžiui, universitetas ir gynimo taryba. Juk jiems nieko tokio. ISM yra per daug stiprus savo kita veikla, kad dėl vieno fakto staiga pasibaigtų srautas stojančiųjų.
Bet kai pasakėte apie premjerą, šioje vietoje aš galvoju, kad reikia kažkaip sugebėti grįžti į žmogiškumą. Juk „komunikacija“ yra tarptautinis žodis, bet lietuviškai mes sakome: kaip aš bendrauju, koks aš esu žmogus ir kokį santykį sukuriu su kitais žmonėmis ir su faktais.
Šiuo atveju mes vėl matome, kad yra bandymas išsisukinėti, ir tai nėra pačiam premjerui geria, nes jis jau turi tam tikrą reputaciją. Jeigu jis nenori, kad prie tos reputacijos būtų tvirtinami kiti prasminiai tiltai, tai gali pradėti jį skandinti.
Gerbiamas Ignai, sureaguokite. Tik papildysiu klausimu: galbūt tikrai pačiam universitetui yra baimės, kad jis praras savo žmogų, kuris pas juos rašė disertaciją?
Kita vertus, galime kalbėti ir apie šiokią tokią politinę konjuktūrą, nes jau tuo metu M. Sinkevičius buvo pakankamai žinomas socdemas.
Kitas dalykas – reikia pripažinti ir tai, kad egzistuojanti tvarka, pavyzdžiui, jeigu studentas neapsigina disertacijos ir iškrenta iš proceso, tai turi neigiamą poveikį universitetui vėliau gaunant finansavimą, darbo vadovui pretenduojant vadovauti doktorantams. Tai irgi gali sukelti ne visai švarias paskatas. Apie tai irgi reikia diskutuoti ir pagalvoti.
Apskritai žiūrint į tai per moralės klausimą, norėčiau sureaguoti, kad tikrai nebus dėl ko atsistatydinti. Formaliai nereikia daktaro laipsnio tam, kad būtume premjeru, bet būtent iš moralinės perspektyvos kitose valstybėse esame turėję atvejų. Vokietijoje dar prie Angelos Merkel krašto apsaugos ir – paradoksaliausia – švietimo ministrai buvo priversti atsistatydinti būtent todėl, kad paaiškėjo, jog jų daktaro disertacijos buvo nuplagijuotos.
Aišku, mūsų politinė kultūra, deja, nėra tokia, kokia yra Vokietijos, tad turbūt koks bebūtų Etikos inspektorės sprendimas, aš sunkiai įsivaizduoju M. Sinkevičių dėl to atsistatydinantį.
