„AŠ ESU VALINSKAS, O JŪS – NIEKAS!

„Aš esu Valinskas, o jūs – niekas.“ Ši frazė tapo vienu ryškiausių pasakojimo apie Tautos prisikėlimo partijos politinę virtuvę akcentų. Buvęs frakcijos seniūnas Laimontas Dinius prisimena laiką, kai netikėtai į politikos viršūnę iškilęs projektas bandė pakeisti nusistovėjusią Seimo tvarką – o netrukus pats ėmė byrėti iš vidaus.

Politika kartais prasideda ne nuo kabinetų.

Ji gali prasidėti televizijos ekrane, visuomenės nuovargyje ir pažade padaryti viską kitaip.

Taip į Lietuvos politinę sceną įžengė Tautos prisikėlimo partija. Nauji veidai, garsūs pažadai ir politikoje iki tol neįprastas bendravimo stilius rinkėjams sukūrė įspūdį, kad į Seimą ateina jėga, pasirengusi supurtyti sistemą.

Tačiau kas vyko tada, kai kameros išsijungdavo?

„Aš esu Valinskas, o jūs – niekas“

Šis sakinys tapo simboliniu epizodu Laimonto Diniaus pasakojime.

Buvęs frakcijos seniūnas, kalbėdamas apie tuometinius įvykius, grįžta į laikotarpį, kai partijos viduje pradėjo ryškėti ambicijos, konfliktai ir skirtingas požiūris į politinę kryptį.

Iš šalies projektas galėjo atrodyti vieningas.

Tačiau Seimo koridoriuose politiniai susitarimai dažnai turi visai kitą veidą.

Vienas klausimas veda prie kito: kas iš tiesų priimdavo sprendimus? Kiek įtakos turėjo partijos lyderis? O kiek naujokai, netikėtai atsidūrę didžiojoje politikoje, patys galėjo lemti savo likimą?

Kaip kuriamas politinis projektas?

Dinius pasakoja apie laiką, kai Tautos prisikėlimo partijos projektas buvo kuriamas sparčiai ir ambicingai.

Į Seimą pateko žmonių, neturėjusių ilgametės parlamentinės patirties. Jie turėjo mokytis ne tik kalbėti iš tribūnos, bet ir suprasti sudėtingą koalicijų, komitetų bei politinių kompromisų mechanizmą.

Tačiau politikoje naujumas gali būti ir privalumas, ir silpnybė.

Kai sprendimus reikia priimti per kelias valandas, patirties trūkumas gali tapti ypač brangus.

Ką žadėjo Kubilius?

Pasakojime paliečiamas ir Andriaus Kubiliaus vaidmuo tuometiniuose politiniuose susitarimuose.

Ką, pasak Diniaus, buvo žadėta naujiesiems politikams?

Kokie susitarimai galėjo būti aptarinėjami už viešų pareiškimų ribų?

Ir kiek politikoje iš tiesų lemia tai, kas pasakoma prieš kameras, o kiek – tai, kas pasakoma už uždarų durų?

Šie klausimai šiandien įdomūs ne vien dėl istorinio smalsumo.

Jie leidžia pažvelgti į tai, kaip formuojasi valdžios koalicijos ir kokią kainą kartais tenka mokėti už politinius kompromisus.

Naktinė mokesčių reforma

Vienas dramatiškiausių epizodų – tuometinė mokesčių reforma.

Naujokams, pasak Diniaus pasakojimo, teko susidurti su sprendimais, kurių mastą ir pasekmes ne visada buvo lengva įvertinti.

Kai sprendimai priimami skubiai, naktį, spaudžiant politinėms aplinkybėms, parlamentarui lieka mažai laiko ramiai pasverti visus argumentus.

Tačiau balsavimo mygtukas turi vieną savybę – jo paspaudimas lieka istorijoje.

Kodėl vienas prarado mandatą, o kitas – ne?

Dinius prisimena ir istoriją, susijusią su Linu Karaliumi bei Aleksandru Sacharuku.

Kyla klausimas, kodėl panašiai vertinti politiniai veiksmai skirtingiems parlamentarams galėjo turėti skirtingas pasekmes.

Tai – jautri tema, kuriai būtina atskirti istorinius faktus nuo asmeninių vertinimų.

Tačiau pats klausimas išlieka aktualus:

ar politikoje visiems iš tiesų galioja vienodos taisyklės?

Jeigu vienas politikas už tam tikrą elgesį netenka mandato, o kitas išsaugo vietą Seime, visuomenė natūraliai nori suprasti, kodėl.

Liudininkas iš laikotarpio, kai politika virė naktimis

Šiandien Laimontas Dinius į tuos įvykius žvelgia jau iš laiko perspektyvos.

Tai istorija apie politinį projektą, kuris staiga tapo labai galingas, tačiau taip pat greitai susidūrė su vidinėmis įtampomis.

Apie žmones, kurie į Seimą atėjo kaip politiniai naujokai, bet netrukus buvo priversti išmokti vieną sunkiausių politikos pamokų:

valdžia nėra vien pergalė rinkimuose.

Už jos slypi kompromisai, atsakomybė, spaudimas ir sprendimai, kurių pasekmės gali lydėti žmogų daugelį metų.

Kodėl verta grįžti į šią istoriją?

Praeities politiniai skandalai dažnai atrodo tarsi užverstas puslapis.

Tačiau jie gali tapti veidrodžiu dabartinei Lietuvai.

Kaip greitai visuomenės nusivylimas gali pagimdyti naują politinį projektą? Kodėl charizmatiškas lyderis gali sutelkti didžiulę auditoriją? Ir kodėl tas pats projektas, patekęs į valdžios mechanizmą, gali pradėti skilti?

Šie klausimai nesibaigia kartu su viena kadencija.

Jie išlieka aktualūs kiekvienai naujai politikų kartai.

Nes demokratijos istoriją kuria ne tik tie, kurie laimi rinkimus. Ją kuria ir tie, kurie vėliau pasakoja, kas iš tikrųjų vyko tada, kai viešumoje matėsi tik ledkalnio viršūnė.