Aidas Užkuraitis
Britų kreiseris „HMS Edinburgh“ nuskendo Barenco jūroje: jo dugne liko šimtai sovietinių aukso luitų
Britų kreiseris „HMS Edinburgh“ 1942 metais nuskendo Barenco jūroje, kartu į dugną nusinešdamas šimtus sovietinių aukso luitų.
Beveik keturis dešimtmečius vertingas krovinys gulėjo maždaug 240 metrų gylyje, kol narų komanda surengė vieną sudėtingiausių XX amžiaus gelbėjimo operacijų.
Laive buvo 465 aukso luitai, skirti atsiskaityti už sąjungininkų karinę pagalbą Sovietų Sąjungai. Norėdami pasiekti auksą, narai turėjo dirbti tarp šaudmenų, pjauti nuskendusio kreiserio korpusą ir ištisas savaites gyventi padidinto slėgio sąlygomis. Apie tai rašo „Popular Mechanics“.
Kreiserį užpuolė vokiečių laivai
1942 metų balandžio 28 dieną „HMS Edinburgh“ išplaukė iš sovietinio uosto. Kartu su kariniu konvojumi jis patraukė į vakarus, gabendamas auksą, kuriuo SSRS atsiskaitydavo už ginkluotę, karinę techniką ir kitas būtinas prekes.
Po kelių dienų konvojų aptiko vokiečių pajėgos. Į ataką buvo pasiųsti „Kriegsmarine“ povandeniniai laivai ir eskadriniai minininkai.
Dvi torpedos pataikė į „Edinburgh“ ir smarkiai apgadino laivą. Kreiseris nebegalėjo judėti savarankiškai, tačiau kiti laivai bandė jį nutempti į saugų uostą.
Per naują puolimą tapo aišku, kad laivo išgelbėti nepavyks. Įgula buvo evakuota, o smarkiai apgadintas kreiseris nuskandintas, kad neatitektų priešui.
Kartu su laivu į Barenco jūros dugną nugrimzdo ir 465 aukso luitai. Kiekvienas jų svėrė maždaug 10,4 kilogramo.
Kodėl aukso dešimtmečius niekas nekėlė?
Brangus krovinys buvo apdraustas nuo karo rizikos, todėl iškart po karo nebuvo imtasi brangiai kainuojančios jo iškėlimo operacijos.
Pirmasis kontraktas dėl aukso iškėlimo buvo sudarytas 1954 metais, tačiau projektas netrukus sustabdytas.
Viena pagrindinių priežasčių buvo techninis darbų sudėtingumas. Taip pat buvo atsižvelgiama į sovietų poziciją ir nuogąstavimus, kad įsiskverbimas į laivo korpusą gali pažeisti žuvusių jūreivių amžinojo poilsio vietą.
Be to, tuo metu nardymo įranga neleido saugiai dirbti tokiame gylyje ir atšiauriomis Barenco jūros sąlygomis.
Laivo ieškojo pagal žvejų pasakojimus
Pagrindine problema išliko tiksli „HMS Edinburgh“ buvimo vieta. Komanda tyrė karo archyvus, išgyvenusiųjų liudijimus ir Norvegijos žvejų pasakojimus. Jų tinklai reguliariai užsikabindavo už nežinomo objekto jūros dugne.
1981 metų pavasarį specialistai numatytą rajoną ištyrė echolotu ir hidrolokatoriumi. Gegužės 14 dieną nuotoliniu būdu valdomas aparatas aptiko laivą, gulintį ant kairiojo šono.
Narai skynėsi kelią prie aukso tarp šaudmenų
Žmonėms teko dirbti maždaug 240 metrų gylyje, kur įprastas nėrimas praktiškai neįmanomas. Narai iki 30 dienų gyveno hermetiškose kamerose, kuriose buvo palaikomas padidintas slėgis.
Kvėpuodami jie naudojo deguonies ir helio mišinį, kuris sumažino azoto narkozės riziką.
Iš pradžių į kreiserio vidų buvo planuojama patekti per torpedos padarytą prarovą. Tačiau paaiškėjo, kad praėjimą užvertė susilankstęs metalas ir nuolaužos.
Tuomet narai pradėjo pjauti naują kelią per laivo korpusą. Vien praėjimui į bombų skyrių išvalyti prireikė maždaug savaitės. Dar didesnį pavojų kėlė viduje likę koviniai sviediniai.
Signalas „Aš radau auksą!“ nuskambėjo rugsėjo 16 dieną
Kelias savaites narai tyrė laivo vidines patalpas. Lemiamas momentas atėjo 1981 metų rugsėjo 16 dieną, kai 27 metų Johnas Rossieris per radiją perdavė ilgai lauktą pranešimą:
„Aš radau auksą!“
Luitai buvo keliami į paviršių metaliniame narve – maždaug po 40 vienu metu. Operacijos eigą stebėjo Sovietų Sąjungos ir Jungtinės Karalystės atstovai.
Iki pablogėjant orams komanda spėjo iškelti 431 iš 465 luitų. Dalį aukso gavo operaciją organizavusi bendrovė, o likę luitai buvo padalyti Sovietų Sąjungai ir Jungtinei Karalystei.
1986 metais narai sugrįžo prie „HMS Edinburgh“ ir iškėlė dar 29 luitus.
Taigi iš 465 aukso luitų buvo rasti 460. Penki luitai iki šiol tebėra Barenco jūros dugne.
